Velykų sala – “teaseris“

Laukite. Bus. Tuo tarpu už valandos išskrendame į Tahiti.

Read Full Post »

Jau nebe Amerikoje, Hanga Roa, Velykų sala

Valgau arbūzą, kuris čia regis yra nacionalinė daržovė, ir svarstau, kad šita vieta – nors ir Čilė, bet jau visai nebe Amerika. Žmonės visiškai kitokie, laiko juosta kita, kainos kitos, ir dar tos statulos…

Į laikrodžius niekas nežiūri, orientuojasi pagal saulę ir lėktuvų nusileidimus/pakilimus, kurių čia būna 9 per savaitę.

Žodžiu, Amerikos etapas baigtas. Lyg ir norisi apibendrinimo, bet kol kas yra tik keletas skaičių ir ilgiau išsilaikiusių įspūdžių. Pradedam nuo dviejų mėnesių biudžeto ataskaitos :):

Biudžetas. Planavom po 50 eurų žmogui per dieną, ir, kad tave […], netelpame. Labiausiai – dėl visokių brangiai kainuojančių nuotykių ir užsiemimų: pamokų, džiunglių, koncertų, parkų ir muziejų bilietų, etc. Va, kaip viskas atrodo (dviems žmonėms, vidutiniškai per dieną; tik Pietų Amerika, be Londono ir Velykų salos):

Nakvynė: 17 EUR.

Maistas (maitinimo įstaigose): 15 EUR.

Maistas, perkamas parduotuvėse: 7 EUR.

Tolimas transportas – tarpmiestiniai autobusai ir lėktuvai (be pagrindinių skrydžių, žr. “apie kelionę“) – 24 EUR.

Miesto transportas – metro, autobusai, taksi – 4 EUR.

Įvairūs smulkūs pirkiniai – 7 EUR.

Veikla ir pramogos – 38 EUR.

Iš viso: 112 EUR per dieną.

Biudzetas: Peru teko moketi pinigus uz toki tualeta, kokio nesu mates net ir nemokamame 1991 metu Vilniaus gelezinkelio stoties tualete. Nuotraukoje - iejimas i kita, tvarkingesni tualeta netoli Machu Picchu 🙂

Dar keletas atradimų:

Autobusai. Jau rašiau, kad kai kurie turi bevielį interneto ryšį, bet ir vėliau buvo kas nustebina. Patagonijoje, vietovėse, kur daugumą keliautojų sudaro užkietėję backpackeriai (tie, kurių kuprinės nukabinėtos barškančiais puodais ir šlepetėmis) įpratome autobusuose matyti užrašus “draudžiama nusiimti batus“. O važiuodami į Santjagą, be ausinių ir pagalvėlių ir maisto, gavome ir švarias baltas kojines.

Taksistai: vienas atvežė į viešbutį telefoną, kuris man bevažiuojant nepastebėtas iškrito iš kišenės (prieš tai buvom išklausę daug įspėjimų naudotis tik oficialiais taksi, nes į lūšnynus nuvežti ir apiplėšti turistai – ne retenybė). Kitas už kelionę, kainavusią 40 pesų, gavęs 100 pesų banknotą, bandė duoti gražos 5. Abu atsitikimai – Buenos Airėse, ir mūsų įspanų k. mokytoja išgirdusi apie šią istoriją, elgesio su taksistais taisyklėms aptarti skyrė pusę pamokos. Moralas: visada turėti tiksliai tiek, kiek reikia. Daugiau problemų su taksistais šiame žemyne nebeturėjome.

Lietuvos įvaizdžio reikalai: Dažniausia reakcija – “O, Lituania!“ (vertimas: kažkur labai labai toli). Andrius įsitikinęs, kad geriausia vieta ispanų kalbos praktikai yra taksi, tad žemyne šiuo metu važinėja apie 15-20 taksistų, kuriems tvirtai įkalta į galvą, kad Europoje yra “tokia šalis, kurioje dabar labai šalta, gal apie –20″. Patagonijoje susitranzavome vokiečių porą. Vyro seneliai – iš Mėmelio. Buenos Airėse sutikome vaikiną, kurio senelis iš Lietuvos, o senelė iš Rumunijos. Visi sutikti amerikiečiai turi bent vieną pažįstamą, kilusį iš Lietuvos. Visi sutikti prancūzai moka taisyklingai ištarti “Vilnius“ (mintyse sakydami “Trintignant“). O Velykų saloje hostelio šeimininkė tvirtina, kad prieš metus pas ją gyveno “loco“ (skaityk: trenktas) mokslininkas iš Lietuvos, po visą salą lakstęs su vienomis apatinėmis kelnėmis. Va kaip.

Vairuotojai. Lietuvos vairuotojai – kultūringi, ir gerai pasirengę. Netikit – atvažiuokit (į Buenos Aires arba Limą) ir pamatysite patys. Šviesoforai sankryžose įrengti taip, kad juos matyti gali tik vairuotojai, bet jokiu būdu ne pestieji. O dvigubos ištisinės linijos – jokia ne šventa karvė!

Šengenas mus spėjo išlepinti. O čia normalus pasaulis, ir žmonės stovi ilgose eilėse prie stalų, į kuriuos, prieš tai pakišus pasą, valstybiškai-reikšmingai dunksi ENTRADA/SALIDA antspaudai. Reikia keliais egzemplioriais pildyti pasienio ir muitinės deklaracijas, paskui kokį nors popieriuką su parašu tampytis su savim iki išvykimo dienos. Vieną kartą, kirsdami Čilės-Argentinos sieną autobusu, užsirovėme ant “pamainos pasikeitimo“. Atsimenate tokį reiškinį, trukdavusį apie valandą, Lazdijų muitinėje? Tai va, praėjus valandai, artėdamas prie langelio, treniravausi žvilgsniu pakelti už pasieniečio nugaros stovintį sunkų seifą ir jį paleisti iš trijų metrų aukščio tiesiai pareigūnui ant galvos. Bet žmogus paėmė mūsų su Andrium pasus ir nušvito lyg saulė tokio nerealaus draugiškumo šypsena, kad seifą teko tykiai nuleisti į vietą. Taip ir nesupratau, kas jį padarė tokį laimingą – gal buvo užknisęs nesibaigiantis vietinių čiliečių ir argentiniečių srautas, o čia, netikėtai – nematyti Lituanos! Žiūrėjau į tą nuoširdžią šypseną, ir kažkaip darėsi ne taip svarbu, kad bandome spėti į skrydį už keleto valandų…

Pasienio postas Argentinos Patagonijoje. Grudinames po Schengeno. Virsuje - prezidente Kirchner.

Kita vertus, ne iš vieno čionykščio girdėjome, kokius kančių ir popierių kelius turi praeiti vykstantys į Europos Sąjungą. Jie apie ES kalba taip, lyg mes – prieš keletą metų – apie JAV konsulus.

Maistas – geras. O jei Peru (Lima laikoma Pietų Amerikos kulinarijos sostine) dar būtų prisilaikoma higienos taisyklių (padavėjas nešantis lėkštę nesukišęs į ją pirštų – gana retas vaizdas, o ant sienų iškabinti priminimai virtuvės personalui plautis rankas po tualeto – dažnas), būtų buvę visai puiku. Peru abu turėjom problemų su kažkuo, ką suvalgėm, ir apskritai, skundai dėl švaros aidi visose šios šalies backpackerių susibūrimo vietose.

Vaikams nerodyti. Taip, suvalgėme vieną jūrų kiaulytę, Peru tautinės virtuvės puošmeną. Labai skanu nebuvo, ir tos apanglėję letenėlės... 😦

Read Full Post »

Lektuvas ir jo bagazas, Velyku sala

Taigi, mes Velyku saloje. Kelias suvargusias statulas jau mateme, bet daugiau bus rytoj - nuomosimes masina ir apvaziuosim sala. Masinos nuoma parai - tik 30 EUR. O litras pieno - 7 lt. O siuo lektuvu atskridome is Santjago.

Read Full Post »

Zinios, Chiloe sala

Liko 3 dienos iki skrydzio i Velyku sala. Esame uz 15 valandu kelio iki Santjago, gyvenam Chiloes saloje mazam kaimelyje vardu Chonchi, pigiam hostelyje su gana keistu seimininku is JAV. Duse – tik karstas vanduo, bet cia nera uodu, nesalta ir yra daug deguonies.
Pro langus matosi mazas uostas, kur is laivu i dezes su ledu nuolatos kraunamos lasisos. Bandysim siandien nusipirkti gabaliuka.

Su ugnikalniais teko pasiduoti. Iki Chaiteno – to, kuris issiverze praejusiu metu geguzes menesi, ir iki siol truputi kunkuliuoja – tik 250 km, bet kelio nera, o laivai plaukia toli grazu ne kas diena. Kadangi laivo arba lektuvo charteriui biudzete lesu nenumatyta, ugnikalniu programa atidedam iki N. Zelandijos arba Indonezijos – ten bandysim atsigriebti.

Na, o kas yra ledynas jau zinome. Bet kadangi su internetu cia prastai, tai kol kas jums parodyti negalime.

Read Full Post »

Oro gaiviklis, Arequipa, sausio 6 d.

Che - po veidrodėliu taksi automobilyje. Kultas gyvas ir klesti - bent jau Argentinoje ir Peru.

Read Full Post »