1:0 jų naudai

Užvakar iš savo Katos kurorto nukeliavome į Puketo miestą pasižvalgyti po senovinę portugalų prekybinę koloniją. Čia yra jaukių gatvelių su mielais dviaukščiais namukais, parduotuvėlėmis, kurių šeimininkai negadina malonumo visu svoriu užguldami užklydusį užsienietį. Ir nešalta. Atrodė kaip plius 50, nors iš tikrųjų buvo tik kokie 38.­ Grįžti namo susiradome taksi, kurio vairuotojas neblogai kalbėjo angliškai, todėl pasisamdėme jį kitai dienai, kad nuvežtų į gibonų reabilitacijos “projektą“.

Didžioji Phuketo šventykla

Tą dieną vairuotojas Tonis puikiausiai atidirbo – atsakinėjo į mūsų klausimus, parodė vietines įdomybes, papasakojo apie parduotuvių ir vairuotojų kooperaciją (talonai degalams už atvežtus pirkėjus), pelnė pasitikėjimą ir, palaipsniui mažindamas kainą,  įkalbėjo mus keliauti į nuostabią Phi Phi ir dar kažkokią salą… Taip kitą ankstyvą rytą, neišsimiegoję, mes atsidūrėme viename iš penkių tūkstančių laivų, kurie visi kiekvieną dieną keliauja tuo pačiu maršrutu, tampydami dešimtis tūkstančių kvailų kaip mes turistų, kartkartėmis sustodami ir pranešdami “čia vieną valandą maitinsime žuvis, batono galite nusipirkti mūsų virtuvėje ir plaukiosime su kauke ir vamzdeliu, kuriuos duodame nemokamai, po to plauksime į kitą nuostabią  vietą“. Taip ir prasitąsėme nuo 8 ryto iki 5 vakaro, pigiai ir nykiai, kartu su tūkstančiais kitų po iki skausmo nutryptas salas ir pliažus. Tik tūkstančiais, nes dabar ne sezonas. Taip industrija po ilgos pertraukos mus nugalėjo. Nežinau, ar spėsime atsigriebti 😉

Read Full Post »

Bankokas

Tuk-tukas gal ir mielas, bet rožiniai taksi - nepamirštamas vaizdas.

Ačiū tiems, kurie supranta, kaip sunku rašyti, kai kelionė visai baigiasi. Įspūdžių Tailande daug, bet visi jie “sudeginami“ mintims apie grįžimą neutralizuoti. O namo ir norisi ir ne. Dabar kasdien pasižiūriu delfi, kad pamažu įplaukčiau į lietuvišką realybę, bet užvakar persistengiau – kažkodėl nusprendžiau paskaityti, kaip žmonės komentuoja mirtiną A.Brazausko ligą ir labai nemaloniai suvokiau, kas manęs laukia po savaitės. Brr… ir dar visai nepasiilgau lietuviškos gatvių kultūros. Per šias dienas reikia sukaupti jėgų grįžimui. Labai gerai, kad Tailandas moka lepinti.

Lietus kinų kvartale.

Kelionės pradžioje Tailandas mums buvo paskutinė stotelė Azijoje, iš kurios turėjome skrydį į Londoną ir į kurį galvojome atkeliauti dieną prieš skrydį. Atrodė kad po visko, ką pamatysime per pusę metų, Tailandas bus neįdomus. Laimei, keliaudami tapome protingesni ir savaite prasitęsėme kelionę, kad turėtume daugiau laiko Siamo karalystėje. Gal čia ir daugiau turistų, užtat mažiau laukinės turizmo paslaugų industrijos, kuri labai mažina Peru ir Šiaurės Vietnamo žavesį.

Mae Nam Chao Phraya upė ir nelemtieji vandens jacintai, kažkada atvežti iš Indonezijos.

Čia kiek moki, tiek ir gauni, ir pamažu imi pasitikėti tajų šypsena. Įdomesnė Bankoke patirta apgaulė buvo tokia: prie viešbučio budintis taksistas pasisiūlė pavežti ir paaiškino, kad į mums reikalingą vietą labai dideli kamščiai, todėl jis mus nuveš į prieplauką, iš kurios mes puikiausiai nuplauksime laiveliu. Skambėjo labai protingai, tik vėliau susimąstėme – koks taksistas nemėgsta kamščių, ypač kai Bankoko taksi turi specialų tarifą už lėto važiavimo (mažiau nei 6 km/h) minutę? Gudruolis mus paliko privačioje prieplaukoje, kurioje mums pasiūlyta kaina už dvidešimt minučių plaukiojimo buvo palyginama su lėktuvo bilieto kaina. (Po kelių dienų, jau Phukete, patyrėme žavų taksi vairuotojų atvirumą – iš kelių parduotuvių jie gauna talonus už atvežtus pirkėjus, o už penkis talonus – 13 litrų degalų. Mus vežęs vairuotojas papasakojo šitą schemą ir paprašė, kad padarytume jam paslaugą ir “pažiūrėtume“ vieną parduotuvę. Sutikome, juolab, kad tajai – ne Jeruzalės palestiniečiai, nenori – neperki. Važiuojant toliau, paaiškėjo, kad yra dar viena tokia vieta. Pradėjome apeliuoti į vairuotojo sąžinę, tada jis pasiūlė ketvirtadaliu sumažinti mums kelionės kainą, mat jam tetrūko vieno talono iki penkių. Pasiaukojome dar kartą.)

Bankoko veidai I

Apskritai Bankoke šilta ir gražu. Neskaičiau šalies istorijos, bet jaučiu didžiulę pagarbą dėl to, kad Tailandas niekada nebuvo okupuotas (labai retas reiškinys Indokinijoje) ir išvengė komunizmo choleros (labai retas reiškinys Indokinijoje) .

Bankoko veidai II

Bankoke nutraukėme turistinių atrakcijų moratoriumą ir aplankėme karaliaus rūmus bei gulintį Budą.

Bankoko gulintis Buda - didžiausias mano matytas dievybės atvaizdas.

Karaliaus rūmų kampelis.

Kol kas tiek. Mes dabar Phukete, todėl kartais prisimename Palangą, tik čia nesigirdi rusiškų šliagerių.

Read Full Post »

Žinios

Mes vis dar Laose,  po nesėkmingo pirmojo bandymo įvažiuoti į Tailandą.

Kad 2007 metų “Lonely planet“ naudoja pasenusią informaciją apie tai, kad “getting visa on arrival is easy“, tai dar nieko nuostabaus ir mes patys buvom kvaili, kad nepasitikslinom.

Bet, jei būtumėm pasitikslinę tinklalapyje http://www.thaiconsulate.lt, būtumėm sužinoję, kad “Lietuvos piliečiai, vykstantys į turistinę kelionę Tailande, šios šalies pasienyje gali gauti 15 d. galiojančią turistinę vizą“.

O tai yra nepilna tiesa ir, tik paklausę elektroniniu paštu, gauname pdf, iš kurio paaiškėja, kad vizas išduoda vienas vienutėlis sienos su Laosu kirtimo punktas, ir, beabejo, kitam Laoso gale nei esame mes.

Tame pačiame pdf nurodytas seno Bangkoko oro uosto pavadinimas, ir tas – su klaida. Naujojo, į kurį jau senokai nukreipti visi tarptautiniai skrydžiai – nėra.

Tailando užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje naujasis oro uostas jau pridėtas.  Beje, Tailando ambasados Japonijoje tinklalapyje tas sąrašas dar kitoks, gerokai pilnesnis.

Ir ar verta dar beminėti, kad vizų į Tailandą apskritai reikia tik antros klasės europiečiams.

Tad artimiausią naktį keliaujame 700 km atgal į Vientianą, ir iš ten jau skrisime tiesiai į Bankoką. Galėjome skristi ir iš Paksės, bet sužinoję, kad skraido kinietiška Antonov 26 kopija  – Xian MA60, nusprendėme ūsų tampyną atidėti kitam kartui…

Read Full Post »

Penkios dienos Luang Prabange

Viena iš daugybės miesto šventyklų.

Nepastebimai, maloniai ir tingiai – toks yra Lao stilius, prabėgo penkios dienos į Unesco Pasaulio paveldą įtrauktame Luang Prabango mieste. Mums pratupėti ilgiau nei tris dienas vienoje vietoje yra nedažnas įvykis, todėl čia keliais žodžiais ir nuotraukomis pabandysiu paaiškinti, kas čia mus užliūliavo.

Šiltas miestas. Šiuo metu dieną čia apie 40 laipsnių, todėl labai natūraliai susidėlioja dienotvarkė: 6 ryto pasižiūrėti kaip vienuoliai renka “alma“, papusryčiauti, tada pasnausti kondicionuojame kambaryje arba automobiliu su kondicionieriumi nuvažiuoti į kokią vėsesnę vietą – prie krioklių arba į olą. Temstant galima pasivaikščioti po miestą.

Mekongas nuo Phousy kalno.

Saulės palydos 18 val. čia ne romantika, o būtinybė, nes kai jos nebelieka, prasideda gyvenimas. Net ir turistams skirtas turgus čia atsidaro tik temstant. Senamiestis yra viešbučiai, restoranai, barai, ekskursijų agentūros, parduotuvės ir šventyklos-vienuolynai. Labai greitai supranti ir imi vertinti laosiečių “atsipalaidavimą“ – čia nėra šlykščių prekeivių, kurie įsisiurbia kaip erkės ir “netikėtų draugų“, kurie po pusvalandžio nebeištveria ir pasiūlo pirkti ką nors vertingo.

Turgaus kampelis. Senasis Lao pavadinimas – Tūkstančio dramblių ir skėčio šalis. Dramblių dar nematėme, bet skėčių – kiek nori.

Čia gali pasivaikščioti po turgų ir nieko nepirkti – tai labai svarbu, nes pasivaikščiojimas po turgų yra vienas iš labai nedaugelio kultūringų užsiėmimų vakare. Iki šiol Laose nepanaikinta komendanto valanda, ir 24 val. visi privalo būti ten, kur yra registruoti. Užsieniečiams šis įstatymas griežtai netaikomas, bet visos įstaigos užsidaro 23.30.

Per pusę metų atsiradęs imunitetas turistinėms atrakcijoms čia veikė patikimai – ne tik nepirkome turo į dramblių augintojų, degtinės varytojų, puodžių bei Hmong genties kaimus, olas bei krioklius, ar pasiplaukiojimo po Mekongą, bet net nenuėjome į XX a. pradžioje statytus karaliaus rūmus, šalia kurių gyvenome. Tiesa, buvo du nedideli “pralaimėjimai“ kai atsidūrėme minioje: pirmą rytą ėjau žiūrėti, kaip vienuoliai renka maistą, o antrą kartą bandėme palydėti saulę nuo Phousy kalno.

Vienuoliai renka “almą“.

I. Šeštą ryto šimtai vienuolių oranžiniais rūbais iš pusšimčio šventyklų vaikšto siauromis Luang prabango gatvelėmis, kuriose susėdusios moteriškės kiekvienam įdeda po trupinėlį ryžių ar kito maisto, kurį specialiai pagamina. Graži tradicija – miestas maitina vienuolius, vienuoliai meldžiasi ir Luang Prabangas klesti. Tokia graži, kad tapo privaloma turistams, tiesa, laikas – šešta ryto, vis dar lieka nepakeistas, nors turėtų būti bent dešimta, kad žmonės galėtų išsimiegoti ir papusryčiauti. Turistai čia pat gali nusipirkti ryžių bei bananų ir fotografuotis – va čia Liusė maitina vienuolius, o va čia Džonis.

Dauguma vienuolių – vos per dešimt metų perkopę vaikai.

II. Viešbučio, kuriame gyvenome, vadovas patarė nueiti ant Phousy kalno, pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Nuėjome kiek anksčiau, todėl spėjome ramiai pasivaikščioti kol visus įmanomus paviršius nutūpė turistai su kameromis.

Phousy kalno stupa. Už kelių minučių ją apsės saulėlydžio fotografai.

Visi kiti žygiai buvo sėkmingi – nusikapstėme į netoliese esantį popieriaus gamintojų ir šilko audėjų kaimą, patyrinėjome, kaip daroma viena ir kita. Popierius čia gaminamas dvejopas – iš medienos plaušo ir dramblių mėšlo. Persikėlęs per Mekongą iš Luang Prabango senamiesčio atsiduri archaiškame Xieng Maen kaime, kuriame prasideda keliukas, kuriuo pasivaikščiodamas gali pasigrožėti 12 apleistų įdomybių – šventyklų, olą, kaimus.

Iš anapus Mekongo, nuo apleistos šventyklos kalno.

Valandų valandas gali vaikščioti nesibaigiančiomis Luang Prabango gatvelėmis ir po turgus, kurie čia labai specializuoti – paruošto maisto turgus, ūkininkų turgus, kinų turgus. Trečią dieną atradome stebuklingą citrinžole kimštą kepsninėje keptą žuvį ir likusias dienas valgėme vien tik ją su kibiais ryžiais.

Atnašų kampelis parduotuvėje.

Nepastebimai, maloniai ir tingiai – toks yra Lao stilius, prabėgo penkio dienos į Unesco Pasaulio paveldą įtrauktame Luang Prabango mieste. Mums pratupėti ilgiau nei tris dienas vienoje vietoje yra nedažnas įvykis, todėl čia keliais žodžiais ir nuotraukomis pabandysiu paaiškinti, kas čia mus užliūliavo.

Read Full Post »

Prieš 40 dienų

Indonezija, miestelis vardu Probolingo.

Baltaveidžių vaikščiojančių piniginių čia apsistoja palyginti nedaug, tad rankomis mojuoja, rėkauja visus žinomus angliškus žodžius ir visaip kitaip prašo pasukti galvą į jų pusę, net jei nieko neparduoda, kone kiekvienas. O šypsosi visiškai kiekvienas. Kiek padvejoję dėl švaros, nusiperkam skrudintų vištienos gabaliukų gatvėje. Ant maisto stendo užrašyta: “CKFC“.

Esam susipažinę su mandagaus turisto etiketu: prieš fotografuodamas žmogų, pasiklausk leidimo. Andrius išsitraukia fotoaparatą ir taikosi į purviną vandens kanalą. Už nugaros išgirstam šūksnius, ir atsigręžiam. Už mūsų greta viena kitos išsiviepę iki ausų stovi trys moteriškės, ir rodo pirštais į fotoaparatą – “O mus galima?“.

Kanalo nuotrauka gavosi, moteriškių - ne...

Apie specifininį keliautojų išdūrinėjimo būdą Probolingo įspėja visi kas netingi, taip pat “Lonely Planet“, atskiru įrašu, pajuodintu šriftu. Esam pasiryžę netikėti niekuo, kitą dieną eiti į autobusų stotį, susirasti autobusą, važiuojantį į Bromo nacionalinį parką (ten – vieni spalvingiausių (elgesio prasme) Indonezijos ugnikalnių).

Žinome, kad einant į autobusų stotį, gretinsis įvairūs personažai, kurie įtikinės, kad tie autobusai jau nebekursuoja, arba kad bilietus galima pirkti tik iš anksto, ir tik per agentą, arba kad visi bilietai jau išparduoti, tik likę, va, pora paskutinių, ačiū viešpačiui, ir tik už 75 tūkstančius. Bet mes ne kokie naivūs naujokai. Žinome, kad autobuse iš vairuotojo gausime tą bilietą už 20 tūkstančių rupijų, ir apsiginklavę šiomis žiniomis, ramiai tvarkomės daiktus viešbučio kambarėlyje.

Procesija miestelio gatvėje.

Pro pravirą kambario langą pasigirsta tylus, švelnus “Good afternoon“.
Viešbučio personalas tiesiog pasibelstų į duris. O daugiau – kas čia mus pažįsta? Kadangi tai tikrai ne mums, nekreipiam dėmesio ir tvarkomės toliau. “Good afternoon“ dar kartą. Tada po minutės – dar kartą. Atidarom kambario duris, ir suprantam, kad tikrai mums.

Paklausęs leidimo, užeina pojaunis ilgaplaukis vyrukas. Su labai labai geru pasiūlymu, kurio mes beabejo, galim bet kada atsisakyti, svarbu tik kad jo išklausytumėm, čia gi tik mūsų labui viskas, kad tik mums būtų lengviau apsispręsti.

Kelionė į Bromo ir atgal, saulėtėkis ant kalderos briaunos, žvilgsnis į dūmijantį kraterį. Nuvažiuosim į tik jam vienam žinomą vietą, kur nėra žmonių, ir galima tyliai džiaugtis saulėtekiu. Nebrangiai. Ką norėtumėm veikti po to? Keliauti į Yogyakartą? Va, ryt važiuoja visiškai naujas geras mikroautobusas, juo važiuos pora suomių, mes galim prisijungti. Kelionė tik septynios valandos, o visais kitais būdais – net 11. Ir jei imam ir tą, ir aną, tai viskas bus pigiau.

Kadangi jau esame važiavę “visiškai naujais mikroautobusais“, prašome apibūdinti automobilį konkrečiau. Nesupranta. “Toyota?“ – klausiame. “No, Toyota is no good, our minivan is better!“. Atsakymas dar trunka apie tris minutes, bet nepaisant to, liekame taip ir nesupratę, koks tai bus automobilis.

Bet gal traukiniu būtų greičiau? Na ne, kur ten, traukinys važiuos ir per tą miestą, ir per aną, ir geri traukiniai apskritai į Yogyakartą iš čia nekursuoja, o automobilis greitas, naujas, patogus…

Po dvidešimties minučių žemėlapių braižymo, skaičiukų rašymo ir kitos labai svarbios informacijos mūsų gynybos linijos ima trūkinėti. Viskas atrodo gana gražu, nebrangu, palyginti su tuo, ką gaunam, ir to suomiško anglų kalbos akcento be proto pasiilgę…

Pusė keturių ryto. Apačioje laukia lengvoji mašina. Lekiame tamsiomis tuščiomis gatvėmis su užmautais ant galvų maišais…. juokauju :). Lekiame tamsiomis gatvėmis ir (kaip paaiškėjo – abu) galvojame “o ką, jei..?“.

Vairuotojas su kažkuo kalbasi mobiliuoju telefonu. Po gero pusvalandžio sustojame prie kažkokio namelio, ir į priekinę sėdynę atsisėda kitas vietinis, pristatomas, kaip mūsų gidas. Kelias ima vingiuoti aukštyn į kalną. Asfaltas baigiasi, važiuojam miško keliuku, kol sustojam šalia kažkokio mikroautobuso. Toliau einame pėsti. Priekyje pasigirsta balsai. Suprantam, kad priekyje eina kita turistų grupė, ir ateina palengvėjimas, susimaišęs su nusivylimu: matomai netapome islamo fanatikų pagrobimo aukomis, bet išskirtiniais keliautojais atvežtais į unikalią vietelę taip pat nebebūsime.

Po dešimties minučių kopimo tamsoje, jau esame vietoje, kartu su apie 20 paauglių, visu garsu besiklausančių Azijietiško popso iš Sony Ericsson telefono.

Atvirukinė Indonezija. Tolumoje - rūke skęstantis Semeru ugnikalnis, iš kurio tikimasi bet ko ir bet kada.

Vaizdas iš tiesų stulbinantis. Apačioje – rūko uždengta seno kraterio plynė, iš kurios kyla trys naujesni ugnikalniai. Iš vieno iš jų kyla dūmų debesis.

Atsidžiaugę vaizdu iš viršaus, leidžiamės apačion ir kertam plynę tiesiai link “veikiančio“ kraterio. Jo papėdėje – turizmo industrijos čiuptuvo galas: mašinų aikštelė, šimtai mopedų, dešimtys visureigių mažiau žygiuoti mėgstantiems vokiečių pensininkams ir arkliai tiems, kurie nenori patys kopti į ugnikalnio viršūnę. Arklių mėšlo dvokas iškart primena Petrą Jordanijoje, bet čia jiems bent jau po uodegomis parišti maišai.

Kelias aukštyn. Laiptai, turistai, arkliai, šventykla, tolumoje - ketera, kurios beveik viršuje fotografavome saulėtekį.

Kopiame tarp arklių. Vėliau lipame laiptais, ir po gero pusvalandžio, visai uždusę, esame ant ugnikalnio krašto. Apačioje – dūmų kamuoliai, kuriuos vėjo gūsis kartkartėmis pasuka į mūsų pusę, ir tada buvimo ant ugnikalnio krašto realybė trenkia per nosį. Ir akis.

Pragaro žiotys. Jei papučia vėjas, sunku išstovėti ir viršuje. O kad būtų įmanoma nusileisti žemyn be skafandro - net negalėčiau įsivaizduoti. Nepaisant to...

...kraterio dugne, kai sumažėja dūmų, galima aiškiai įžiūrėti iš akmenų sudėliotą užratą "Kippala". Klausėm vietinių, ką tai reiškia - nė vienas negalėjo pasakyti. Vėliau važiuodami klausėme bendrakeleivių suomių. Jų versija - koks nors jų tėvynainis padaugino Bintango alaus, ir pasigedo saunos, o ją radęs nusprendė pasirašyti. Gal kas kitų versijų? 🙂

Grįžtame į Probolingo su saulėtekio vaizdais fotoaparatų atmintyje ir sieros kvapu nosyje. Mėnesį prieš tai ir dar savaitę po to sekiau visas naujienas apie Indonezijos ugnikalnius, bet po vieno nedidelio pliūptelėjimo netoli Yogyakartos kovo pradžioje, jie visi nusiramino. Tad Bromo buvo artimiausia veikiančiam ugnikalniui iš visko, ką galėjome patirti pakeliui. Pamatyti, kaip atrodo skysta lava nepavyko, bet, atrodo, ne visada tai pavyksta ir Čilės Villaricos krateryje, kurį anksčiau praignoravome. Ką jau čia padarysi…

Ugnikalniai ugnikalniais, o svogūnus auginti galima ir belaukiant išsiveržimo.

Na, o grįžę į Probolingą, sėdame į pusėtino naujumo mikroautobusą, kuriame, be dviejų keturiasdešimtmečių suomių, sėdi dar vienas susigūžęs austras ir keliaujame į Yogyakartą. Ir tik po 6 valandų kratymosi, kai man jau ima atrodyti kad važiuojame Yogyakartos priemiesčiais, iš džiaugsmingo vairuotojo švebeldžiavimo sustojus degalinėje suprantame, kad pasiekėme pusiaukelę…

Read Full Post »