
Garganta del Diablo - didziausias Iguazu krioklys
Iguazu. Teisingiausia būtų pažerti pluoštą fotografijų be jokių komentarų, nes tai yra nerealus fenomenas, kuriam apsakyti trūksta žodžių. Tiesa, galvodamas, kaip tai aprašyti, kažkur tarp smegenų jaučiu bėgančią Kazio Borutos tekstų juostelę su neprilygstamais gamtos aprašymais. Sugudrausiu: apie gamtą nerašysiu, tegu ją rodo nuogos (taip, tokios, kokios išeina iš fotoaparato, nes neturiu jokios redagavimo programos, tik apkarpau, jei reikia, su IrfanView) nuotraukos, bet papasakosiu apie visa kita.
Iguazu kriokliais galima mėgautis ir Argentinoje ir Brazilijoje. Argentinoje jų daugiau, bet Brazilijoje matomas didingesnis bendras vaizdas. Pastarojo atsisakėme, nes reikia palikti kažką ir kitoms kelionėms, be to, vienai dienai rūpintis viza mums pasirodė ir neįdomu ir neekonomiška. Tiesa, kalbama, kad yra gudrių taksi vairuotojų, kurie sugeba keliautojus pervežti “kontrabanda“, parodyti vaizdelį ir parvežti atgal. 
Puerto Iguazu, miestelis nuo krioklių nutolęs 12 km, labai primena Pabradę, nors yra ir esminių skirtumų: per Pabradę tekanti Žeimena turėtų pasitelkti visas Lietuvos upes kad maždaug prilygtų Rio Parana ir Rio Iguazu, kurios susijungia Puerto Iguazu; Pabradė erdvesnė, bet joje užsieniečiai yra uždaryti, o Puerto Iguazu užsieniečiai yra laisvėje, vietiniai tik pasirūpino, kad ta laisvė kuo brangiau kainuotų. Čia apsistojome dviem naktim, nes kriokliams reikia bent dviejų dienų. Vienintelis įdomesnis dalykas šiame mieste yra regykla, iš kurios matosi Paragvajus ir Brazilija. Šis miestas mums tapo istoriniu, nes čia pirmą kartą nuo kelionės pradžios (tai buvo 24-toji kelionės diena) mes užsisakėme sriubą – puikią gaspacho (Argentinos virtuvėje sriubų reikia ieškoti su žiburiu) restorane baisiu pavadinimu Color Pizza Parilla.

Tokie vaizdai atsiveria Zemutiniame take
Iguazu Nacionalinis parkas atveria savo vartus už dyką vietiniams, už trisdešimt pesų Paragvajaus ir Brazilijos gyventojams ir už 60 pesų iš Lietuvos, JAV ir kitų kraštų atvykusiems. Gavę tam tikrą antspaudėlį, antrą dieną bilietą pirksite perpus pigiau, bet trečiai dienai tai jau nebegalioja. Pikta dėl diskriminacijos, bet mokėti tuos pinigus verta. Parke yra trys maršrutai – Viršutinis, Apatinis ir Makakų takas.

Uz vartu - tikros dziungles, bet be makaku
Daug kur pasiekiama invalido vežimėliais, yra traukinukas ir vandens keltas į San Martin salą. Jei teks keliauti, dėmesio: paskutinis keltas į šią salą atveža keleivius 15 val. Dėl Makakų tako prie kelto atsiradome kelios minutės po trijų ir nebeaplankėme salelės.

San Martin salele
Dovydas susigundė papildoma paslauga – 12 minučių pasiplaukiojimu kateriu prie pat krioklių. Grįžo kiaurai šlapias bet laimingas. O aš neplaukiau – smulkmenų sąskaita taupiau kelionei į Ugnies Žemę.

Kateris, ismaudantis keleivius
P.S. Dėl pageidautos nuotraukos, kurioje vieno iš mūsų veidas matytųsi už vandens sienos – apgailestaujame, bet nebus. Nebent pakeliui dar rasime krioklių. Pageidavimą perskaitėme tik kai kriokliai jau buvo toli už nugaros.
Read Full Post »