Žinios, Yogyakarta

Rytoj išskrendame į Banda Aceh su persėdimu Jakartoje. Artimiausią savaitę malsimės po Sumatrą, o po to – Singapuras.

Read Full Post »

Diena Yogyakartoje

Tą sekmadienį patraukėme į Yogyakartos (tariama Džiogdžiakarta, trumpiau Džiogdžia) sultono rūmus, kad be pačių rūmų pamatytume ir šokius, kurie čia vyksta tik sekmadienio rytais. Taip pat buvome suplanavę papietauti keistoje vietoje, kurią matėme vakar.
Rūmų teritorija didelė, juose tebegyvena vietinis sultonas su šeima, todėl lankymui pritaikyta tik komplekso dalis – oficialios bei ceremonijų patalpos ir dabartinio sultono tėvo atminimui skirtas muziejus. Tiesa, sultonas yra regiono politinis ir dvasinis lyderis, parlamento narys, Yogyakartos regiono gubernatorius bei verslininkas, turintis tabako ir cukraus fabrikus, taip pat kandidatas į šalies prezidentus. Labai primintų V.U. iš Kėdainių, bet turi gerą išsilavinimą (teisininkas, universitetas Olandijoje) ir yra čia gimęs ir augęs, kaip ir jo protėviai. Gidė Rina visai neblogai kalbėjo angliškai, tad gera valanda iki šokių pasirodymo neprailgo.
Šokių visiškai nesupratau. Jų  buvo trys – vienas moters solo, vienas apkūnaus vyro solo ir moterų duetas.

Sultono šokėjas

Grojo gamelanas – mušamųjų orkestras. Tie patys muzikuojantys diedukai ir padainuodavo. Kai nedainuodavo, jie rūkė. Buvo įdomu ir netikėta. Vėliau sužinojau, kad Javoje gražu yra tai, kas lėta. Ši žinia paaiškino šokių mintį.

Vienas iš tuzino muzikantų

Po šokių programos patraukėme pietauti. Ta vakar atrastoji vieta – restoranas didžiuliame mūro siena aptvertame kieme sultono rūmų pašonėje. Darbo laikas – nuo 11 iki 15 valandos. Buvome nustebinti darbo laiko, didžiulių erdvių, genderu grojančio senuko, personalo aprangos.

Muzikantas restorane

Už restorano plytėjo milžiniška menė su sofa-sostu ir senais sultonų fotoportretais… Bet darbuotojas labai mielai mus pakvietė. Pasiteiravome kainų ir sužinojome kad tai bufetas už 55 000 rupijų (12Lt), gėrimai, išskyrus kavą ir arbatą – už papildomą kainą. Mėgavomės pusantros valandos – 12 patiekalų, atskiri desertų bei vaisių stalai, ir stebėjomės bei stebėjome.

Restorano kampelis (nesimato vaisių ir desertų stalų)

Galiausiai kartu su sąskaita gavome reklaminį lankstinuką, iš kurio supratome, kad pietavome 1872 pastatytuose sultono rūmuose, tik neišsiaiškinome, ar tai karališkos šeimos verslas ar rūmai nuomojami.
Tada patraukėme link Taman Sari – Vandens rūmų, didžiulio rytietiškos prabangos pramogų parko, kurį sultonas pasistatydino tarp 1758-1765. Didžiuma šio komplekso rūmų, kanalų ir pavilionų dabar griuvėsiai, parkuose pridygo namų, bet pirčių ir baseinų kompleksas neseniai restauruotas.

Pirčių komplekso pastatai

Čia, kaip ir visur, kur tik įmanoma Džiogdžioje, veikia batikos spąstai* – smulkus sukčius gana meistriškai apsimeta oficialiu gidu (pvz. dar kartą patikrina bilietus), kažką burbuliuodamas nesuprantama, bet primenančia anglų, kalba, pavedžioja po teritoriją ir galų gale atitempia į batikos galeriją. Mes įsigijome sarongą, nusiderėję nuo 500 000 iki 125 000 rupijų (spėju kad reali vertė 40 000).
Toliau keliavome į paukščių turgų. Tarp Taman Sari ir paukščių turgaus susigrūdę gyvenamieji nameliai, rūmų griuvėsiai ir dalinai restauruoti sultono tuneliai.

Rūmų griuvėsiai Taman Saryje

Sultono tuneliai

Kiek paėjėję tuneliu, išlindome į dienos šviesą prie pat apšepusios trobelės, iš kurios sklido mokinio griežiamo smuiko garsai, verandoje pamatėme sėdinčią užsienietę, o ant sienos – apdriskusį užrašą “Water castle cafe“. Nedvejodami stryktelėjome vidun. Didokas kambarys nė iš tolo nepriminė kavinės ir tik šeimininkui mostelėjus atsisėsti, pamatėme staliuką su kėdėmis, bet sėsti neskubėjome, nes visos sienos buvo nukabinėtos fotografijos, tapybos, grafikos darbais, o pasieniai apstatyti senienomis. Susipažinome su namo šeimininku ir kūrinių autoriumi Kompi Setyoko ir jo motina, gražiai valgančia nasi goreng po 1932 tapytu paveikslu, kuriame ji, dar kūdikis, pavaizduota ant motinos rankų.

Gurkšnodami sultis ir puikią kavą pasišnekučiavome su Kompiu ir gavome dovanų po jo darytą atviruką su paukščių turgaus vaizdu. Kompio sakinys kad nebefotografuoja, nes nebegali išryškinti ir spausdinti nuotraukų iš savo juostinio aparato, buvo vienintelis liūdnas dalykas, kurį išgirdome iš šio budisto menininko lūpų.

Kompi Satyoko savo kavinėje

Pralaukę netikėtai prapliupusią tropikų liūtį aplankėme Agungą. Tiksliau, lipdami siaura gatvele, pamatėme namelio prieangyje batiką darantį žmogų, kuris mūsų nuostabai neatkreipė į mus dėmesio, kol nebaigė dengti vaško sluoksnio. Tada pasisveikinome ir nedrąsiai pasiteiravome, ar galėtume pamatyti jo darbų. Taip susipažinome ir sužinojome, kad Agungas parduoda savo batikas Vakaruose, todėl yra visai abejingas kai pro šalį eina užsieniečiai ir mums nieko nepasiūlė pirkti.

Agungas ir gyvybės medis

Buvo net nedrąsu klausti patikusio darbo kainos…

Paukščių turguje

Kai pagaliau pasiekėme lietaus išplautą paukščių turgų, jis buvo apytuštis, bet turgininkai buvo draugiški ir mielai leidosi fotografuojami, išskyrus vieną ponią, kuri norėjo pinigų.

Turgaus senbuvė

*Batika Yogyakartoje yra ypatingas reiškinys. Ne todėl, kad gali rasti nuostabių kūrinių, bet todėl, kad konkuruodami tarpusavyje ir stengdamiesi pritraukti pirkėjus, verslininkai sukūrė įspūdingą pardavimų skatinimo sistemą ir sugalvojo įdomių triukų. Vairuotojai, prekybininkai, viešbučių personalas ir apskritai bet koks gatvėje sutiktas žmogus, įkyriai arba atsargiai pabandys nutempti į pačią geriausią tikros, vertingos batikos galeriją, nes gaus už tai pinigų. Dažni triukai yra istorija apie “paskutinę unikalią galimybę prieš parodą arba po jos“, “valstybinę batikos galeriją“, “studentų galeriją mažomis kainomis“ ir pan. Dramatizmas padidinamas pasakant kad ši unikali galerija dirba tik dvi dienas per savaitę – tik vakar ir šiandien, be to, už penkiolikos minučių baigiasi jos darbo laikas… Klaikios nesąmonės, bet tokiomis “progomis“ sumokėti kelis kartus brangiau pasinaudoja daugybė žmonių. Reikėtų laikytis tokios derybinės taktikos: nekreipti jokio dėmesio į pardavėjo kainą, sakyti savo sumą ir pardavėjui nesutikus, apsisukti ir eiti lauk. Jei pardavėjas nesustabdė ir nenusileido, žinokite, kad pasiūlėte tikrai per mažai, bet taip greičiausiai neatsitiks.

Read Full Post »

Apie kavą, Yogyakarta, Indonezija

Iš Vilniaus išvažiavau su iliuzija, kad kavą auginančiose šalyse po ranka nuolat turėsiu puodelį skanios, šviežios, stiprios kavos. Argentinoje, bent jau Buenos Aires, viskas buvo neblogai, nors tirpios kavos rinkos dalis jau badė akis.
Peru tas iliuzijas pribaigė per pačius pirmuosius pusryčius. Nekalbant apie tirpią kavą (Nescafe, toks įspūdis, turi paėmę visą Lotynų Amerikos rinką ir dar truputį), viskas ką gauni po ilgų ieškojimų – puodelis kavos “esencijos“, kurią turi prasiskiesti su apyšilčiu vandeniu. Ta esencija gal savo gamybos būdu ir primena kavą (maltos pupelės užplikomos vandeniu, šiek tiek stipresniu santykiu nei įprasta rytais piltis į puodelius Lietuvoje), bet rezultatas gaunasi visiškai skystas. Kavos esencija persekiojo mus visą Peru buvimo laiką. Maltos kavos nusipirkdavom supermarketuose, bet ne visada gi turi galimybę darytis kavos pats.

Peru: Kavos ir bananų plantacija

N. Zelandijoje ir Australijoje, nors ir teko plaukti per tirpios kavos ežerus pigiuose moteliuose ir pan., truputį atsigavau – jie tenai bent jau žino, kas yra espresso, kad ir vadindami tą dalyką “short black“ (“Long black“ pas juos yra normalus kavos puodelis, tai ką mūsų įstaigos vadina “juoda kava“).
Indonezijoje viskas truputį geriau nei Peru. Liaudis (ne tarptautinius viešbučių tinklus gi išvažiavome tyrinėti) užsipila maltą kavą, prideda daugokai cukraus, kartais – imbiero, ir džiaugiasi. Kavą sumala labai labai smulkiai, tad dažniausiai su kava nusiperki ir smėlio pojūtį. Na, bet tai smulkmena, kava būna pakankamai stipri, ir nėra nesąmonių su esencijomis.

Kavos skrudinimo cechas Indonezijoje

Kaip ten bebūtų, dar ruošdamasis kelionei žinojau, kad įdomiausias su kava susijęs nuotykis laukia Indonezijoje. Ir, nors tradicija gimė Javoje, nuotykis atsitiko Balyje.
Azijos miškuose gyvena į kates panašūs gyvūnėliai, čia vadinami Luwak, o angliškai – Palm Civet. Jie laipioja po medžius, minta viskuo, ką randa. Šalia to – ėda kavos uogas, bet jų nesuvirškina, tad truputį fermentuotos, bet sveikos kavos “pupelės“ iškeliauja pro antrą galą. Tada jas surenka vietiniai kavos fermeriai, ir toliau seka, kaip supratau, tradicinė kavos gamybos procedūra.

Katinas ir jo kava

Rezultatas – kaip teigiama, brangiausia pasaulio kava, čia vadinama Kopi Luwak arba Luwak coffee. Tvirtų įrodymų neturiu, bet 100 gr. pakelis čia pardavinėjamas už 55 USD (vietinių lankomose įstaigose už šitą sumą gali pietauti mėnesį – neperdedu).
Skonis – kaip geros kavos, bet su priedais :). Jaučiasi daugiau rūgšties ir kažkokio keisto aitrumo. Įveikus tam tikrą psichologinį barjerą, ir prisivertus pakelti puodelį iki lūpų – gerti visai skanu. Laukite Vilniuje :).

Geltoname puodelyje - "ta" kava už kosminę 2 EUR kainą. Baltuose puodeliuose - nemokami gėrimai ragavimui - įvairios kavos ir arbatos. Visa tai gavome apsilankę vietiniame ūkelyje Balio saloje.

Read Full Post »

Mūsų transportas, Yogyakarta

Prietaisas vadinasi Becak, 1 km. važiavimo kaina - apie 0,5 Lt.

Read Full Post »

Įvadas į ugnikalnius, Bromo, kovo 26 d.

5-ta valanda ryto. Kairėje - rūkstantis Gurung Bromo, ant kurio kraterio briaunos buvome po dviejų valandų. Nors lavos nematėme, bet sieros prisiuostėme iki soties.

Read Full Post »