Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 2009 sausio

Būnant Peru vis grįždavo prisiminimai iš Žiulio Verno knygų, ypač “Paslaptingosios salos“, kurią mokyklos laikais skaičiau keletą kartų. Ten kolonistams ilgą laiką teko maitintis kapivaromis, pekariais ir kt. – visa tai matėme čia. Iš ten taip pat prisimenu bambukų giraites, tabaką ir duonmedį, – visa tai taip pat buvo čia. Ž. Vernas yra parašęs ir knygą apie kelionę Amazonės upe, berods “800 lygų Amazonės upe“. Siužeto neprisimenu, bet jausmas liko. O piečiau turime 37-ą paralelę, kur vyko kapitono Granto paieškos.

Beje, netoli Čilės krantų (1 val. skrydis) yra ir sala, kur laiką leido ir Robinzono Kruzo prototipas, Aleksandras Selkirkas. Čilės vyriausybė 1966-aisiais susiprato, salą pervadino “Robinzono Kruzo sala“ ir sukūrė dar vieną vietą susirinkti pinigus iš neturinčių kur jų dėti turistų.

Kapivara iš "Paslaptingosios salos". O paukštis nurenka arkliamuses (angl. - horsefly)

Kapivara iš "Paslaptingosios salos" - didžiausias pasaulio graužikas. O paukštis nurenka arkliamuses (angl. - horsefly)

Būnant džiunglėse, ne kartą, dažniausiai nuo vidurio upės ar ežero, teko stebėti tokią sceną: už 20 metrų nuo valties – augmenijos siena, kuri visa juda, siūbuoja, šlama, traška ir šniokščia. Atrodo, kad vyksta spektaklis, bet kažkas pamiršo pakelti užuolaidas. Ir truputį baisu, nes neaišku, kokių gabaritų ten aktoriai :). Jei kas žiūrėjote “Lost“ pirmuosius sezonus, tai turėtumėte prisiminti tą jausmą.

O paskui tarp medžių ir lianų pamatai properšą ir stebi kaip keliauja būrys beždžionių – paeiliui po vieną šokinėdamos nuo šakos ant šakos, nemažai – su atžalomis ant nugaros.
Kartais traškesys būna stipresnis ir jį lydi pilnas nepasitenkinimo papūgų žviegimas ir beždžionių cypsėjimas.

2
3

4

4a

Dar – po to pasiplaukiojimo suprantu, kad objektas, nuo kurio vieno kranto nesimato kito kranto, vistiek vadintis upe gali, o kas čionykščiams būtų mūsų Nemunas – tvirtai negalėčiau pasakyti. Gal vistik upelis.

įspūdis lyg kramtytum medžio gabalą, prisigerusį labai labai daug cukraus sirupo.

Cukranendrės: įspūdis lyg kramtytum medžio gabalą, prisigerusį labai labai daug cukraus sirupo.

Nutrija (Giant otter) pasigavo žuvį ir užkandžiauja ant medžio šakos. Jų čia likę 500, saugomos lyg joms išnykus ateitų pasaulio pabaiga. Tiesa, kartais jų jaunikliais pasimaitina kaimanai, bet jos atsilygina tuo pačiu, ir populiacija paskutiniu metu nemažėja.

Nutrija (Giant otter) pasigavo žuvį ir užkandžiauja ant medžio šakos. Jų Peru likę 500, saugomos lyg joms išnykus ateitų pasaulio pabaiga. Tiesa, kartais jų jaunikliais pasimaitina kaimanai, bet jos atsilygina tuo pačiu.

Kaimanas. Jų medžioklės metas - naktis, tad matėm tik keletą - matyt nesilaikančių rėžimo. Gidas sakė, kad prieš keletą metų sumedžiojo vieną neatsargų mokslininką, o prieš keletą mėnesių pasigavo sarginį šunį, saugojusį nakvynės vietą, kurioje buvom apsistoję.

Kaimanas. Jų medžioklės metas - naktis, tad matėm tik keletą - matyt nesilaikančių rėžimo. Gidas sakė, kad prieš keletą metų parke kaimanas sumedžiojo vieną neatsargų mokslininką, o prieš keletą mėnesių pasigavo sarginį šunį, saugojusį nakvynės vietą, kurioje buvom apsistoję.

Neturiu vilčių rasti lietuvišką pavadinimą. Angliškai - Hoatzin. Paukštis, kurio jaunikliai sparnuose turi nagus ir gali kabintis į šakas. Pasak mūsų gido, tai laikoma įrodymu, kad šis gyvis mus pasiekė iš pterodaktilių laikų.

Neturiu vilčių rasti lietuvišką pavadinimą. Kitomis kalbomis - Hoatzin. Paukštis, kurio jaunikliai sparnuose turi nagus ir gali kabintis į šakas. Pasak mūsų gido, tai laikoma įrodymu, kad šis gyvis mus pasiekė iš pterodaktilių laikų.

).

Nacionalinis Peru paukštis. Pavadinimas, išvertus iš ispanų į anglų kalbą - Cock of the Rock :).

Tai kur iš tiesų tvoros žydi? Šį kartą fikusui-smaugikui nepavyko - ežero liepto turėklo nepasmaugsi, bet gebėjimas įsikabinti ir maitintis drėgme ir dulkėmis ore vistiek daro įspūdį.

Tai kur iš tiesų tvoros žydi? Šį kartą fikusui-smaugikui nepavyko - ežero liepto turėklo nepasmaugsi, bet gebėjimas įsikabinti ir maitintis drėgme ir dulkėmis ore vistiek daro įspūdį.

Mama Tarantula budi - jei palikuonims pritrūks maisto, bus suvalgyta ji pati.

Mama Tarantula budi - jei palikuonims pritrūks maisto, bus suvalgyta ji pati.

Kai kurios nuotraukos darytos fotoaparatą prispaudus prie žiūronų, tad kokybė nelabai kokia. Ir suprantu, kad daug ką galima ir šiaip rasti Google Images paieškoje, bet na, čia tam atvejui, jei google nulūžtų :).

Read Full Post »

Žinios, El Calafate

Mes vėl Argentinoje, netoli Čilės sienos, miestelyje vardu El Calafate. Įstrigome – autobusų bilietai šiaurės kryptimi išparduoti 4 dienoms į priekį.

Čilė šiose platumose kelių neturi – galima skristi, plaukti (savaitę) arba važiuoti per Argentiną.

Šiandien bandėme tranzuoti. Visi aplinkui, taip pat Čilės Moon Guide tvirtina, kad Patagonijos vairuotojai labai mielai paveža. Tai štai, po 4 valandų stovėjimo iš kojų verčiančiame vėjyje neaprėpiamoje dykynėje, esame labai laimingi grįžę į šiltą viešbutį, iš kurio vakar išvykome :).

Rytoj grįžtame į Punta Arenas Čilėje ir lipsim į lėktuvą.

Read Full Post »

Šį reportažą skiriu Martynui M.
Po dviejų valandų kelionės gremėzdišku keltu iš Punta Arenas, atsiduri Magdalenos saloje, kurioje gyvena 120 000 pingvinų – juokingų, mėgstančių fotografuotis gyvūnų. Jie atplaukia į šią salą iš už tūkstančių kilometrų perėti vaikų. Paaugę pingviniukai palieka salą pirmi, tėvai dar kiek laiko pabūna, kol užsiaugina kelionei reikalingą riebalų sluoksnį.

Isla Magdalena iš laivo.

Isla Magdalena iš laivo.

Pingvinų šeimynėlės išsikasa urvelius, aplink kuriuos ir verda gyvenimas.

Pingvinų šeimynėlės išsikasa urvelius, aplink kuriuos ir verda gyvenimas.

 Pingvinai stengiasi apžiūrėti viską ne tik abiem akim, bet ir iš apačios. Gali mirt iš juoko kai jie kraipo galvą.

Pingvinai stengiasi apžiūrėti viską ne tik abiem akim, bet ir iš apačios. Gali mirt iš juoko kai jie kraipo galvą.

Porelė.

Porelė.

Laba diena!

Laba diena!

Nori į svečius?

Nori į svečius?

Tėvai kursuoja iki jūros ir atgal, prisiėda žuvies, ją apvirškina ir maitina besočius pingviniukus.

Tėvai kursuoja iki jūros ir atgal, prisiėda žuvies, ją apvirškina ir maitina besočius pingviniukus.

Taip vyksta maitinimas.

Taip vyksta maitinimas.

Dar! Dar! Dar!

Dar! Dar! Dar!

O kartais koks pingvinas užtrimituoja, prie jo prisijungia dar keletas tuzinų pingvinų ir gaunasi smagus ventisas gausmas.

O kartais koks pingvinas užtrimituoja, prie jo prisijungia dar keletas tuzinų pingvinų ir gaunasi smagus ventisas gausmas.

Read Full Post »

Labai vėjuota, oras keičiasi kas 15 minučių, ir nesuprasi kiek laipsnių šilumos...

Labai vėjuota, oras keičiasi kas 15 minučių, ir nesuprasi kiek laipsnių šilumos... Ruošiame daug nuotraukų apie pingvinus 🙂

Read Full Post »

sesuo2

Prieš mus – 15 mirusių vienuolyno priorių ir eilinių vienuolių portretų. Visos, išskyrus vieną, mirusią ekstazėje – užmerktomis akimis. Gyvai esant, tapytis buvo draudžiama, kaip ir turėti šukas, veidrodį ar pan. tuštybės reikmenų. Tiesa, dar viena priorė sugebėjo pasidaryti savo portretą atmerktomis akimis, nes gerai pažinojo vienuolyne dirbusį tapytoją. Žinia, tą portretą ji paskui kruopščiai slėpė.

Į šį nuo XVI a. be pertraukos veikiantį moterų vienuolyną užėjome nieko pernelyg nesitikėdami – vienuolynų ir jų griuvėsių tikrai esame matę nemažai, bet šis įtraukė geram pusdieniui.

Vienuolynas užima nemažą plotą senamiestyje, jame yra gatvės, aikštės ir įvairios paskirties pastatai. 1970-ais maždaug 6/7 viso ploto vienuolės su verslininkų pagalba pavertė muziejumi ir užsidarė likusioje dalyje, kur kepa pyragus ir tortus čia veikiančiai kavinei. Kavinės meniu – įvairių dorybių ir nuodėmių sąrašas (nuodėmių vardai, be abejo, palikti desertų skyreliui). Šv. Kotrynos picos ir Šv. Antano makaronų nevalgėme, bet prie ananasų sulčių ir kavos nusipirkome Pavydo pyrago ir Apsirijimo torto gabalėlius.

)

Kairėje - Pavydas, dešinėje - Apsirijimas 🙂

Tačiau pagrindinis įspūdis ne iš kavinės. Tokio pilno detalių vienuolių buities paveikslo nebuvome matę jokiame Europos vienuolyne, kur dažniausiai tenka spoksoti į pliką mūrą ir pora nutrintų suolų. Čia išsaugota viskas, kas buvo naudojama kasdieniniam gyvenimui.

Vienuolės celė

Vienuolės celė

Pagal paprotį, pirmoji dukra ispanų šeimose buvo ištekinama, antroji turėjo pasišvęsti viešpačiui, o trečioji rūpintis tėvais. Tad, vos sulaukusios 12, antragimės čia atkeliaudavo, ir nebeiškeliaudavo – kapinės buvo šiąpus sienų. Vidutinė vienuolių gyvenimo trukmė, mums sakė, buvo 50 metų. Atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas, drėgmę ir šaltį, žinant, kad kūno poreikiai buvo tenkinami tik tiek, kiek buvo būtina palaikyti gyvybei, kad gydytojas buvo kviečiamas tik pačiais išimtiniausiai atvejais (regis, reikėjo archivyskupo leidimo), ir matant vos ne kiekvienoje celėje kabančias kasdieną nešiotas dygliuotas grandines, 50 metų atrodo nuostabiai daug.

Savo vandens filtrą - skaptuotą akmenį su nedidele skylute turėdavo kiekvienas namukas. Pralaidumas - 1 litras per 7 valandas.

Savo vandens filtrą - skaptuotą akmenį su nedidele skylute turėdavo kiekvienas namukas. Pralaidumas - 1 litras per 7 valandas.

Atkeliaudamos į vienuolyną, būsimos novicijos galėjo turėti 25 daiktus (įskaitant lovą, patalynę, indus, žvakidę ir pan.). Po metų, įšventinus į vienuoles, daiktų skaičius jau nebuvo ribojamas. Vergų, o po 1856 metų – tarnų (klausėme – tik moteriškos lyties) kiekviena vienuolė galėdavo turėti taip pat, ir dažniausiai turėdavo, bet ne daugiau nei 4.
Kas savaitę pagrindinėje vienuolyno aikštėje vyko turgus, kur buvo galima keistis daiktais, vergais ir tarnais.

Skalbykla. Vanduo iš centrinio kanalo atitekėdavo iki 20-ties molinių indų. Indų dugne išgręžtos skylutės nutekėjimui, kurias užkimšdavo morkomis.

Skalbykla. Vanduo iš centrinio kanalo atitekėdavo iki 16-os molinių indų. Indų dugne išgręžtos skylutės nutekėjimui, kurias užkimšdavo morkomis.

Stojimo mokesčio dydis buvo pakankamas pragyventi 25 metus, nors atsinešančios kokių nors nematerialių gėrybių, pvz., gebėjimą muzikuoti, merginos nuo mokesčio buvo atleidžiamos, ir, kaip sakoma pas jus, šiaurės pusrutulyje – atidirbdavo :).

Klestėjimo laikais vienuolyne gyveno apie 500 žmonių – 200 vienuolių ir 300 vergų/tarnų. 1870 metais popiežius nusprendė, kad gyvenimas Santa Catalinoje per geras, ir nuo to laiko tarnų nebebuvo galima laikyti. Iš individualių namukų visoms teko persikelti į bendras erdves – tiek valgymui, tiek ir miegojimui. Reformoms įgyvendinti popiežius atsiuntė naują priorę – jos paskyrimą vienuolės bandė užginčyti teismuose, bet pralaimėjo.

Duonos kepykla

Duonos kepykla

O Arequipa – labai gražus miestas. Už tą grožį jis turi būti dėkingas plastiškai, baltai-pilkai vulkaninei medžiagai, ispaniškai vadinamai sillar, iš kurio yra pastatytas. Maža to, žmonės čia deda pastangas gražiai rengtis – po dviejų savaičių tarp svogūno formos indėnių ilgomis juodomis kasomis ir 60-aisiais siūtus pilkus švarkus vilkinčių indėnų, džiaugiasi akys.

Read Full Post »

« Newer Posts - Older Posts »