Posted in Užrašai on 30 balandžio, 2009| Leave a Comment »
Hue citadelė - imperatoriaus buveinė, saugoma 10 km. ilgio sienos ir vandens kanalo.
Citadelėje yra "Forbidden Palace" - nežinau kaip išversti iš vietnamiečių kalbos - uždaras impratoriaus rūmų kompleksas
Milžiniškame paminklų ansamblyje iki šiol likviduojamos karų pasekmės. Čia - vietnamietiško konvejerio pavyzdys.
Citadelės kampelis
Poilsio minutė
Šiandien traukiniu iškeliaujame į Hanojų. Laukite žinių.
Posted in Žinios on 26 balandžio, 2009| 4 Comments »
Durijus archtektūroje: teatrų kompleksas Singapūre.
Senokai norėjau parašyti apie durianą, bet vis trūko medžiagos – labiausiai vaizdinės. Pasyvus medžiagos rinkimas užtruko daugiau nei mėnesį, ir per tą laiką atsirado puikus Taiwane reziduojančio mūsų draugo Kęstučio straipsnis “Didysis Smirdeklis“. Ilgiau tylėti negaliu. Toliau tekste naudosiu Kęstučio atkapstytą teisingą lietuvišką terminą “durijus“.
Nuo pirmųjų dienų Indonezijoje (tai buvo Balio sala) susidurdavome su durijumi, tiksliau jo pavadinimu – indoneziečių kalbos vadovėlyje buvo sakinys “šis durijus keistai kvepia“, o ir įvairūs kiti skaityti tekstai būtinai minėjo durijaus kvapą.
Kelionės dviračiais po Balį vadovas Ketutas tarp daugybės savo juokelių paminėjo kad "mes turime net ypatingą smirdantį vaisių - durijų". Beje, Ketutas reiškia "ketvirtas" - induistai Balyje savo vaikus tiesiog numeruoja nuo vieno iki keturių, penktas vaikas vėl tampa pirmu ir taip be galo.
Mįslinga tai, kad praėjo gal dvi savaitės, kol pagaliau pamačiau patį vaisių. Per tą laiką jau ėmiau galvoti, kad durijaus vartojimas turėtų būti panašus į klijų uostymą arba batų tepalo valgymą – kalbų daug, o vartojimo beveik nesimato.
Tada mes pasiekėme Javą ir nakvynei apsistojome Banyuwangi miestelyje. Išvaikščiojome miestą ieškodami valgyklos ir kadangi nematėme nieko, nes atitiktų mūsų valgyklos sąvoką (nors ratuotų maisto pardavėjų buvo daug), turėjome pasitenkinti priešais mūsų viešbutį esančiu ir Lonely planet gido minimu “restoranu“.
Kai užsakėme daržovių sriubos su vištiena, šeimininkė atsinešė daržovių ir ėmė jas skusti. Turėjau daug laiko pasižvalgyti.
Kol šeimininkė pjaustė daržoves sriubai, apžiūrinėjau “restoraną“ ir ant vieno iš stalų pamačiau daiktą, kurį palaikiau medžio drožiniu – lyg kas būtų išdrožinėjęs spygliuotą arbūzą, perskėlęs jį į tris dalis ir vieną dalį numetęs čia. Paėmęs “skulptūrą“ į rankas, supratau kad tai yra kažkoks vaisius ir paklausiau šeimininkės. Ji abejingai pasakė, kad tai yra durianas ir pasiūlė ragauti. Valgoma dalis – “brie“ sūrio konsistencijos masė aplink dideles sėklas, kurių vaisiuje yra gal tuzinas (spėju). Kvapas nenusakomas, bet analogijų galima būtų ieškoti medaus, mineralų, ir brandinto sūrio pusėje – nervinantis junginys, kai durijumi mėgaujasi kiti. Skonis neįkyriai saldus, salyklo, balto pelėsinio sūrio su kriaušės ir mielių gaidele. (Kaip gaila, kad negaliu pavaišinti savo buvusio kolegos Gintauto Jašinsko – turėtume patikimesnę kvapo ir skonio analizę). Žodžiu, daiktas kurį arba myli arba nekenti.
Durijaus vaisius. Spygliai labai aštrūs, todėl išlaikyti sunku ne tik dėl kvapo.
Po šio pirmojo susidūrimo ėmiau atpažinti dažną Pietryčių Azijos kvapą – prekyvietę, parduodančią durijus, galima užuosti iš labai toli. Jau mums keliaujant Vietname, į autobusą įlipo vyras nešinas maišeliu su sveiku durijumi. Nepraėjo nė dešimt minučių, kai kažkieno kantrybė trūko. Autobusas sustojo, ir durijus po kelias minutes trukusių triukšmingų derybų buvo perkeltas į bagažo skyrių. Kvapas yra pakankama priežastis, kad daugybė žmonių niekada neparagautų durijaus, o tie, kurie jį mėgsta, patiria problemų: valgymas viešose vietose ir gabenimas viešame transporte draudžiami.
Ženklas Indonezijos viešbutyje. Panašių įspėjimų matėme ir Singapūre bei Honkonge. Deja, tokio įspėjimo nėra Vietnamo traukiniuose. Mums važiuojant 18 valandų iš Saigono į Danangą, kvapelis jautėsi visame vagone visą laiką. Didelei mūsų laimei, durijų vežėsi keleivis ne iš mūsų kupe.
Durijaus ledų rasite tik prabangiose vietose, pvz. užsieniečiams skirtoje kavinėje Saigono geležinkelio stotyje. Šios porcijos kaina - apie 6 Lt.
Sumatroje sužinojau apie itin gurmanišką durijaus vartojimą. Vaisiaus kvapas labai patinka drambliams, kurie noriai ėda, bet nesuvirškina durijaus, ir šis sveikutėlis iškeliauja per šio nepaprastai kantraus gyvūno kitą pusę ir kainuoja maždaug penkis kartus brangiau. Luwak kava, pasirodo, nėra visiškai unikali. Skanaus visiems!
Vietname atradau ir durijaus medį.
Posted in Dienos nuotrauka on 25 balandžio, 2009| 6 Comments »
Phong Dien plaukiojantis turgus Mekongo deltoje
Posted in Dienos nuotrauka on 21 balandžio, 2009| 2 Comments »
Kadangi per tris dienas Saigone nepadariau nė vieno kadro, čia foto iš anksčiau.
Posted in Žinios on 21 balandžio, 2009| 1 Comment »
Aplink pasaulį per pietus 