Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 12 sausio, 2009

Kaip jau minėjo Andrius, mes Santiage, Čilės sostinėje.

Atskridome vakar. Čia pestieji turi teisių – pvz., pereiti per gatvę, taksi turi skaitliukus, o taksistai duoda grąžos.  Nuo viso to buvome jau atpratę.

Vietos TI korupcijos indekse Lietuva Čilei pavydės dar ilgus dešimtmečius.

Ryt išskrendame i Punta Arenas prie Magelano sąsiaurio ir keletą dienų malsimės pačioje žemyno apačioje, vėliau autobusais judėsime atgal į Santiagą.  Kelionės programos akcentai – pingvinai, ledynai ir ugnikalniai :).

Iš Peru įspūdžių dar turime, tad laukia bent 1-2 įrašai.

Read Full Post »

Iš Cusco išvykome į beveik 1500 km. kelionę sausuma, turėdami numatę mažiausiai tris stoteles: Puno (jau rašiau, tai miestas, iš kurio lankoma Titikaka), Arequipa (miestas, priglaudęs Santa Catalinos vienuolyną, kuris paliko tokį įspūdį, kad net sunku aprašyti) ir Camana, miestelis ant vandenyno kranto, kurį mūsų Lonely Planet gidas aprašo kaip Arequipos gyventojų mėgstamą vandenyno kurortą. Nežinau kodėl, bet iš to paskutinio sakinio mano sąmonė, panaudodama vaikystės prisiminimus, sukūrė iš Palangos, Šventosios ir  Nidos supintą pasakų miestelio vaizdą, į kurį be galo troškau patekti, ir kuris į mano asmeninę istoriją įeis kaip vieta, kurioje pirmą kartą įbridau į Ramųjį vandeyną.

Buvo pats vidurdienis, kai mes priartėjome prie baisaus kaip Peru skurdas miestelio. Saulė švietė aukštai ir dėl to visos šiušlės, išdužę langai ir nešvara atrodė ryškesni. Išlipome iš autobuso ir instinktyviai patraukėme link vandenyno, tikėdamiesi, kad toliau bus ne taip baisu. Buvome teisūs – netrukus priėjome gražiai grįstą bulvarą, kuris tęsėsi ištisus 200 metrų iki gana tvarkingos Plaza de Armas. Bet žengi žingsnį į šoną, ir vėl atsiduri laužynuose. Ėmėme įgyvendinti dienos planą: susirasti kur nakvoti, nueiti prie vandenyno ir po to išsiaiškinti, kaip kitą dieną keliauti į Limą. Vandenyno pakrantė buvo apdergta, kaip ir visa kita. Vulkaninis pakrantės smėlis dar tirštino vaizdą, nes rodėsi, kad jis prisigėręs purvo. Pliaže žmonės linksminosi, valgė ir mėtė šiukšles aplinkui. Guodžiausi, kad jie dar neįsigudrino tuštintis prisidengę kartonu. Visur zujo padavėjai bei pardavėjai, ir norėdamas galėjai užsisakyti maisto iš restorano, ar nusipirkti šiaip, ko širdis geidžia. Aišku, maišeliai, vienkartiniai indai ir visos atliekos paskui keliauja į smėlį čia pat, po kojomis.

Temstant nuėjome į Cruz del Sur autobusų kontorą, kurioje smagi moteris Meryl Streep veidu pasiteiravo ar važiuosime šiandien. Tas jos klausimas trenkė tarsi žaibas – supratome, kad dar galime pabėgti iš šio miesto! Susižvalgėme, pagalvojome ir atsakėme: taip, šiandien! Bet kol galvojome, bilietų šiandienai nebebuvo, tad net neįsivaizduodami, ką veiksime Camanoje dar 24 valandas, nusipirkome bilietus kitam vakarui.

Kitą rytą patraukėme į turizmo informacijos centrą pasiteirauti ką čia veikti. Štai tada viskas ir prasidėjo. Išklausęs kuo domimės, vaikinas, kurio vardo nepaklausėme, davė mums apylinkių planą, papasakojo, kas svarbiausia, surado taksistą, susikambino su vieninteliu vietiniu gidu Robert Argote Rivas ir išleido mus į kelių valandų trukmės kelionę, kurioje mūsų laukė įdomūs atradimai. Sužinojome, kad Camana buvo (ir yra) artimiausia ir lengviausiai iš Cusco, Inkų sostinės, pasiekiama vandenyno prieiga.

Pimiausia nukeliavome į Mirador del Inca, nuo kurio atsiveria puiki panorama:

Upė Camana, begaliniai ryžių laukai, vandenynas... Inko kaukolė iš greta esančių kapinių, kurias dar XVI a. ispanai išrausė ieškodami aukso.

Upė Camana, begaliniai ryžių laukai, vandenynas... Inko kaukolė iš greta esančių kapinių, kurias dar XVI a. ispanai išrausė ieškodami aukso.

Vietovės nebuvo nuolat gyvenamos. Žmonės čia atvykdavo žuvies, kurią gabendavo į Cusco. Matosi gerai išsilaikęs kelias.

Vietovės nebuvo nuolat gyvenamos. Žmonės čia atvykdavo žuvies, kurią gabendavo į Cusco. Matosi gerai išsilaikęs kelias.

Strateginę vietovės reikšmę įvertino ir pirmieji konkistadorai: kadangi Camana upės žiotys buvo artimiausias pajūrio taškas nuo Cusco, čia Pizarro nurodymu buvo įrengtos slėptuvės inkų brangenybėms saugoti prieš pakraunant jas į laivus.

Kalva su saugyklomis.

Kalva su saugyklomis.

Saugyklos vidus.

Saugyklos vidus.

Konkistadorų laikų keramikos šukės aplink saugyklas.

Konkistadorų laikų keramikos šukės aplink saugyklas.

Už dviejų valandų kelio nuo Mirador del Inca yra petroglifų radimvietės bei vadinamasis “Laiko tunelis“ – 110 metrų ilgio tunelis, XIX a. iškastas kvarco uolienoje. Sakoma, kad kvarcas suteikia jėgų, tad praėjęs tuneliu, pasijunti jaunesnis ir tvirtesnis. Gidas Robert patikino, kad ilgiausiai pasaulyje (126 metus) gyvenęs žmogus, vietinis vyras Santos Pastor mėgo vaikštinėti šiuo tuneliu.

 Plakatas, kabantis Camana turizmo informacijos biure.

Plakatas, kabantis Camana turizmo informacijos biure.

Grižę į Camana, padarėme dar vieną, kulinarinį atradimą. Užėję į Cebicheria don Arturo užsisakėme sudado. Nežinojome, ką darome, bet gavome dideles lėkštes skanios sriubos, pilnas žuvies ir jūros bjaurybių.

Sudado de corvina ir sudado de corvina con mariscos.

Sudado de corvina ir sudado de corvina con mariscos.

Išskirtinis miestelio bruožas – nė karto nepasijutome baltomis melžiamomis “turista“ veislės karvėmis, ir tai buvo vienas retesnių potyrių šioje kelionėje.

Reziume: važiuojant pro šalį, verta užsukti, bet reikia susiplanuoti visos dienos iškylą į Tunel del Tiempo, aplankant petroglifus ir Inkų įtvirtinimus (kreiptis į Robert Argote Rivas, Mirador del Inca šeimininką). Verta užsukti ir į Cebicheria don Arturo.

Rašyta Limos oro uoste prieš išskrendant į Santiago, paskelbta Santiago, hostelyje Rio Amazonas. Tuo pačiu, mielas skaitytojau (ir gerbiamas, jei ištvėrei iki pat galo) – geriausi linkėjimai iš Chiles.

Read Full Post »