Koala, Raymond Island, Victoria

Jos miega 19 valandų per parą, tad apkabinti kurio nors iš mūsų nuotraukai nepavyko įtikinti. Bet vistiek įdomus padaras. Ir toli gražu ne nykstantis. Kita stotelė - kengūros 🙂

Read Full Post »

Vanity Fair, Sidnis

Šiame name butą turi Russel Crowe, o prieplaukoje savo nedidelę jachtą kartais švartuoja Nicole Kidman (šiuo metu jachtos nematyti). Besibaigianti vasara siunčia linkėjimus nueinančiai žiemai!

Read Full Post »

Zinios, Viktorijos pakrante

Na, kas atspes, kuriame zemyne esame? 🙂

Issinuomavome mikroautobusiuka ir judam pakrante nuo Sidnio link Melburno. Siuo metu esam miestelyje vardu Buchan (neitiketina, bet tariama Bakan) ir uz valandos keliausime  pasivaikscioti po kalkakmenio urvus.
Neistvere nusipirkome meskere (kol kas tik viena, del antros pirkimo tebevyksta musiai). Daugumas kempingu interneto cia dar neturi, tad dar savaite ziniu is musu bus nedaug. Po to grisime i Sidni, kuri palikome intensyviai besiruosianti paradui.

Read Full Post »

Prancūzų Polinezija. Suvirškinti prisiminimai

Mūsų lėktuvas nusileido Taityje, Faaa (čia ne klaida)  oro uoste apie vienuoliktą valandą nakties. Iš gana vėsaus lėktuvo išlindome į tropikų drėgmę ir karštį – pasijutau taip, lyg įeičiau į pirtį. Nors metas buvo vėlyvas, aplink mirguliavo tautiniai rūbai, gėlių vainikai, grojo ir dainavo muzikantai. Viešbučių ir agentūrų darbuotojų delegacijos  pasitikinėjo garbingus svečius – salė buvo pilna didelių ir mažų plakatų su vardais ir pavardėmis, kiekvienas “identifikuotas“ svečias tuojau pat buvo apkarstomas gėlių vainikais. Atrodė, kad patekau į Travel TV reportažo filmavimą, todėl pasistengiau iš jo pabėgti į realybę.

O realybė buvo tokia: trumpa ir brangi kelionė taksi, trumpas pokalbis su namų šeimininke, kuri mus sutiko apnakvydinti (www.couchsurfing.com), labai nerami, beveik bemiegė naktis, nes miegoti nedavė įvairiausi tropikų garsai ir gaidžių klyksmas. Nevadinu to “giedojimu“ tiesiog iš pykčio – visur kur tik keliavome Polinezijoje, buvo pilna vištų, gaidžiai čia pradeda klykauti 2-ą nakties ir nebenutyla. Prieš pat išvykdamas iš Taičio sužinojau, kad visi tie nelabi paukščiai yra laukiniai! Vietiniai gyventojai, užsigeidę “laukinės“ paukštienos, vieną kitą vištą susimedžioja, o šiaip jos visos gyvena niekieno netrukdomos. Tai, kad toks kvailas paukštis – višta, išgyvena Polinezijoje, parodo, koks lengvas čia gyvenimas. Tiesa, laukinės Polinezijos vištos geriau pasirengusios fiziškai. Huahinėje mačiau vieną vištą, užsikorusią į bananą ir trijų metrų aukštyje lesančią prinokusius vaisius.

Laukiniai gaidžiai ir višta Taityje

Ryte sprukome į miestą paankstinti išvykimo datos – dar prieš atvykdami buvome sutarę, kad Polinezijoje pabūsime trumpiau, nei buvome numatę. Skrydžio datos paankstinti nepavyko, todėl turėjome susitaikyti su tuo, kad praleisime vienuolika dienų salyne, kuris sukurtas taip, kad atvykėlis čia išleistų 250 eurų per dieną nesuprasdamas, kur dingsta pinigai. Idant nesužlugdytume savo biudžeto ir kad netektų vėl klausytis gaidžių visą naktį, nusprendėme kuo greičiau sprukti į Huahine salą, kurioje yra vienas iš pigiausių hostelių – “Chez Guynette“, kuriame lova pereinamame aštuonviečiame miegamajame kainuoja 55 litus, o dvivietis kambarys – tik 160. Pigiau būna tik palapinė kempinge, bet palapinės mes neturime.

Vietinis fenomenas - transporto priemonė "le truck", vilkikas su savadarbiu keleivių salonu.

Tarp Polinezijos salų be konkurencijos skraido Air Tahiti lėktuvai. Ši kompanija kartą per metus atsispausdina spalvotą nekintantį kainoraštį. Kainos? –  25 minutes trunkantis skrydis į vieną pusę kainuoja 300Lt ir kompanija nesiskundžia keleivių trūkumu. Tiesa, primokėjęs dar 100 Lt gali aplankyti kitas dvi salas – Moorea ir Raiatea. Yra ir kitų salų grupių Tuamotu, Markizų ir kituose salynuose, kur Air Tahiti mielai nuskraidins už maždaug transatlantinio skrydžio kainą.
Krovininiai keltai turi po tuziną vietų keleiviams, bet visos jos būna išpirktos vietinių ir turistams yra praktiškai neprieinamos. Tuo įsitikinome patys, išvaikščioję visą uostą. Kelionė būtų kainavusi 60 Lt į vieną pusę ir būtų labai patausojusi biudžetą. Mūsų šeimininkė Areti vėliau papasakojo, kad viena jos viešnia dvi savaites bandė išplaukti tokiu keltu, kiekvieną dieną eidavo į uostą ir vis grįždavo tuščiomis, kol, netekusi kantrybės, išskrido lėktuvu.

Atskridome į Huahinę ir eidami iš oro uosto tuoj pat patyrėme gyventojų svetingumą – pravažiuojantys žmonės neprašyti sustojo ir nuvežė mums iki pat hostelio. Tas pat atsitiko ir išvykstant iš salos – kadangi prasidėjo liūtis, žmogus privežė mus prie pat oro uosto pastato. Tai nuteikė optimistiškai: gal čia ir brangu, bet užtat žmonės geri.

Vaizdas iš Chez Guynette terasos. Pirmame plane stovelis, siūlantis papusryčiauti už 30Lt, šeimininkų katytė, toliau vandenynas ir gulinčią moterį (krūtinė kairėje, galva dešinėje) vietiniams gyventojams primenantis Huahine salos kontūras.

Įsikūrėme ir nuėjome į didelį, visą salą aptarnaujantį supermarketą, kuriame gali rasti ir žvejybos tinklų ir kepimo miltelių. Nežinojau ką pirkti, nes negalėjau patikėti kad kainos gali būti tokios. Pavyzdžiai: pusė litro vietinio alaus – 6.60 ir užstatas už butelį 1.80, kilogramas obuolių – 18Lt, vienas kiaušinis – 1Lt, 2 litrai kokakolos – 15Lt ir taip toliau. Apie mėsą net nekalbu. Nusprendžiau pirma suvartoti viską, ką taip apdairiai nusipirkome Čilėje.

Hostelyje susipažinome su suomių pora – Veronika ir Jusiu, kurie Polinezijoje praleido daugiau nei mėnesį ir pasidalino savo išgyvenimo strategija – kiek įmanoma, pasinaudoti tuo, kas nieko nekainuoja ir pirkti tik “pagrindinius“ produktus. Nekainuoja tai, ką galima rasti saloje: kokosai, mangai, duonmedžio vaisiai, o pagrindiniai produktai – miltai, ryžiai, makaronai – nėra labai brangūs. Vienas įdomesnių pastebėjimų – taupumo sumetimais jie gėrė anyžių degtinę, nes ji skiedžiama vandeniu, o ne kokakola (jos reikėtų pvz. romui skiesti), kuri yra labai brangi. Kitas naujas pažįstamas – amerikietis Paul papasakojo mums apie corned beef.
Galiu atskleisti receptą, kaip už 10Lt “cepeliniškai“ užkimšti 3 žmones. Jums reikės: 1-2 duonmedžio vaisių (pasirenkame nukritusių po duonmedžiais) ir skardinės “corned beef“ – troškintos jautienos. Duonmedžio vaisius įdedame į laužą ir deginame, maždaug po 10 min. abi puses.

Lauže kepa duonmedžio vaisiai

Tada peiliu nulupame sudegusią žievę, nuluptą vaisių įdedame į švarų rankšluostį ir delnais padaužome iš visų pusių. Prieš patiekdami  vaisių perpjauname, išpjauname ir išmetame šerdį. Valgome su pašildytais jautienos konservais.

Duonmedžio vaisių galima kepti ir taip...

Pagerintas variantas – jautiena pakepinama su svogūnais. Šį patiekalą išbandėme tik paskutinį vakarą prieš išskrisdami iš Polinezijos, Taityje, todėl Huahinėje maitinomės neegzotiškai – makaronais, blynais, ryžiais, duona, dar Čilėje pirktais tuno konservais. Vieną dieną turguje pirkau maišą šviežios žuvies – gal apie 2,5kg už 60Lt. Mažesniais kiekiais neprekiaujama, todėl tris dienas iš eilės buvo žuvies diena…

Paskutinį mūsų vakarą Taityje Areti vyras Raimoana ruošė vakarienę. Čia jis lupa duonmedžio vaisiaus žievę.

Salos gyvenimas lėtas ir tingus. Labai natūralu, kai maistas pats krinta nuo medžių. Visuotinis hobis – žvejyba, visuotinis sportas – pirogų irklavimas. Į akis krinta išvešėjęs antsvoris ir girtuokliavimas. Vanduo visur skaidrus kaip stiklas ir šiltas, koralai prie pat kranto – rojus plaukiojant su kauke ir vamzdeliu. Atrodytų lyg sapnas, bet po kelių dienų pabosta. Per dvi dienas apeini visą salą ir imi ilgėtis Velykų salos, kurioje yra tiek daug ką veikti. Pasivažinėjome dviračiais, aplankėme perlų “fermą“, panardėme (juk ne veltui įsigijome PADI sertifikatus), perskaitėme visas knygas, kurias turėjome, pasikeitėme į kitas ir vėl perskaitėme, ir pagaliau atėjo metas grįžti į Tahiti ir skristi į Naujają Zelandiją, svajonių šalį, kurioje nekaršta ir nebrangu.

Perlu ferma Huahinėje. Čia "auginami" juodieji perlai.

Tiesa, net ir labai taupant, Polinezijoje reikia paragauti kokoso piene marinuotos žuvies – tai yra nuostabu, ir tai turbūt vienintelis dalykas, kuris Lietuvoje kainuotų brangiau. Ir dar, čia tiesiog būtina turėti meškerę.

Rašyta Naujojoje Zelandijoje vasario 9-19 dienomis.

Read Full Post »

Žinios, Christchurch oro uostas

Už poros valandų išskrendame į Sidnį. Kirsim dienovidį priešingoje rutulio pusėje nuo Vilniaus.

N. Zelandijoje buvo puiku. Po savaitės vairavimo jau neįjungiam langų valytuvų norėdami įjungti posūkio signalą. Ir vieno kavos puodo ryte jau užtenka, kad iš hostelio kiemo neišvažiuotum tiesiai į priešingo eismo juostą.

Read Full Post »