Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 5 sausio, 2009

Pavyko pagauti dvi per maždaug pusvalandį. Jautieną nuo kabliuko nuėsdavo itin mikliai.

Pavyko pagauti dvi per maždaug pusvalandį. Jautieną nuo kabliuko nuėsdavo itin mikliai.

Read Full Post »

Tolesni planai, Cusco, sausio 4 d.

Rytoj autobusu keliaujame į Puno – miestelį ant Titikakos ežero kranto. Po to Ramiojo vandenyno pakrante su keliomis nakvynėmis grįšime į Limą. Sausio 11 dieną išskrendame į Čilę.

Įspūdžių ir nuotraukų iš Machu Picchu ir džiunglių turime dar begales – kai kas atsiras artimiausiomis dienomis.

Ir dar – kuo toliau tuo labiau darosi svarbu, kad esate su mumis. Didelis ačiū už komentarus! 🙂

Read Full Post »

Manu nacionalinis parkas – maždaug 20 tūkst. kv. km teritorija, kurio didžioji dalis prieinama tik mokslininkams su specialiais leidimais. Ten gyvena ir pora šimtų vietinių žmonių, kuriems leidžiama manytis pagal jų tradicijas (pvz., medžioti savo poreikiams, tam jie iki šiol naudoja lankus su strėlėmis). Turistams atrėžtas nedidelis plotelis su griežtomis sąlygomis – jokio triukšmo, jokio teršimo, nuo gyvūnų laikytis per 20 metrų ir t.t. Įplaukiančios ir išplaukiančios valtys tikrinamos it mutinėje. Gautis iki to plotelio tenka LABAI duobėtais keliais ir upėmis, kelionė trunka dvi dienas.

 

Apie džiunglių kelius atskirai ketina parašyti Andrius

Apie džiunglių kelius atskirai ketina parašyti Andrius

 

 

Mūsų laivas

Mūsų laivas

 

 

Iš viso keliavome septyniese, įskaitant gidą, vardu Saturninas – 25 metų aistringą gamtininką, gimusį tose pačiose džiunglėse. Kiti keliautojai buvo pora švedų ir pora amerikiečių iš Šiaurės Dakotos.

 

Elektros nebuvo, mobiliojo ryšio antenų juo labiau, šlapi rūbai nedžiūvo, nes oro drėgnumas – 95 proc. Visur telkšojo balos. Beveik visą kelionės laiką leidome su aukštais guminiais botais – tiek dėl purvo, tiek ir dėl gyvačių (vieną, didesnę, pavyko pamatyti, o kitą, visai mažytę, besišildančią ant tako, viena mūsų bendrakeleivė netyčia sumindžiojo).

Kaip ten bebūtų, pamatėme tikrai neliestą tropikų mišką – su visomis jame gyvenančiomis uodų rūšimis.

Patikėkite, atnaujinti tinklaraščio galimybės tikrai neturėjome. Nuotraukoje - vienintelė ryšio palaikymo priemonė.

Patikėkite, atnaujinti tinklaraščio galimybės tikrai neturėjome. Nuotraukoje - vienintelė ryšio palaikymo priemonė.

 

Nuo pat pradžių skirtumus tarp Lietuvos miškelių ir to, ką matėme šiame parke, norėjosi lyginti su skirtumais tarp kokio nors ramaus civilizacijos užutekio (skaityk: vidutinio Lietuvos miestelio) ir, sakykim, Londono. Milžiniška, neatlyžtanti konkurencija dėl vietos po saule, didžiulis tempas ir begalinė įvairovė. Tūkstančiai būdų, kaip pasiekti saulės šviesą aukštai viršuje ir kaip prisitaikyti, kad nebūtum suvalgytas dar šiandien. Kiekvieną fenomeną, su kuriuo susidurdavom (o tai buvo kiekviename žingsnyje), Saturninas kaipmat išaiškindavo, kaip prisitaikymą išgyventi ir kuo sėkmingiau pasidauginti.

Kelionės pradžioje gidas gražiai paprašė nepradėti ryti vaistų nuo maliarijos, o jei jau pradėjome – nedelsiant nustoti. Maliarija, pasak jo, tiesiogiai susijusi su pramoniniu miškų kirtimu – iškirstuose plotuose balų vanduo saulėje įkaista iki 25 laipsnių šilumos, o tai yra būtina sąlyga išgyventi maliariją platinančių uodų lervoms. Visi kiti uodai virusą gali perduoti tik su šviežiu užkrėstu krauju, bet tam reikia, kad užsikrėtęs ir sveikas žmogus atsidurtų netoli vienas kito, ir atsirastų iniciatyvus uodas, užsimanęs abiejų kraujo. Trumpai tariant, maliarijos čia nėra. Mūsų pagrindinė investicija į kelionės vaistinėlę lauks Indonezijos.

 

Apskritai, lydėjo labai geras jausmas stebėti gyvūnus laisvėje, žinant, kad iš jų niekas neatimta ir dar ne visos papūgos uždarytos į narvus Kikos parduotuvėse.

 

Vienintelis rūpestis pradedantiesiems - kuo skubiau pasiekti saulės šviesą iš po medžio šėšėlio. Paskui galima galvoti apie augimą kitomis kryptimis ir dauginimąsi.

Vienintelis rūpestis pradedantiesiems - kuo skubiau pasiekti saulės šviesą iš po medžio šėšėlio. Paskui galima galvoti apie augimą kitomis kryptimis ir dauginimąsi.

 

 

Figa-smaugikė, pasirodo, apsiveja milžiniškus medžius ir juos pasmaugia - tiesiogine prasme. Medžių atsakymas? Kasmet numesti žievę - kartu su visais parazitais. Arba savo šerdyje leisti apsigyventi skruzdelėms, kurios mainais nuėda visus ūglius poros metrų spinduliu.

Figa-smaugikė, pasirodo, apsiveja milžiniškus medžius ir juos pasmaugia - tiesiogine prasme. Medžių atsakymas? Kasmet numesti žievę - kartu su visais parazitais. Arba savo šerdyje leisti apsigyventi skruzdelėms, kurios mainais nuėda visus ūglius poros metrų spinduliu.

 

Skruzdės irgi nepesčios - laisvu nuo karo su termitais metu karpo citrinmedžių lapus, susineša juos į skruzdelyną, sukramto, išspjauna ir toje lapų masėje auginasi grybus - sau, maistui.

Skruzdės irgi nepėsčios - laisvu nuo karo su termitais metu karpo citrinmedžių lapus, susineša juos į skruzdelyną, sukramto, išspjauna ir toje lapų masėje auginasi grybus - sau, maistui.

Ant šio didžiulio drugio sparnų nupiešta akis - priešingoje pusėje nei drugio galva. Strategija veikia - suklaidintas paukštis taikėsi į kūną, o iškando gabalą sparno.

Ant šio didžiulio drugio sparnų nupiešta akis - priešingoje pusėje nei drugio galva. Strategija veikia - suklaidintas paukštis taikėsi į kūną, o iškando gabalą sparno.

Didžiosios papūgos gyvena apie 75 metus - dėmesio - monogamiškomis poromis!

Didžiosios papūgos gyvena apie 75 metus - dėmesio - monogamiškomis poromis!

Didžiosios papūgos su bezdžionėmis pešasi dėl vaisių. Papūgos dažniausiai pralaimi, užtat priverstos lesti neprinokusius vaisius, ir kas keletą dienų lesti molį - kad neutralizuotų žarnyne susikaupusią rūgštį. Į molio atodangas jos susirenka šimtais, bet tik pusvalandžiui, anksti ryte, kol miega plėšrūs paukščiai. Užtat jas stebi užsimiegoję, 4 val. iš gultų išversti turistai - iš specialiai įrengtų pakylų priešingoje upės pusėje. Tą rytą, kai turistų rolėje buvome mes, lijo, ir molį ryjančių paukščių būrių nepamatėme.

Didžiosios papūgos su bezdžionėmis pešasi dėl vaisių. Papūgos dažniausiai pralaimi, užtat priverstos lesti neprinokusius vaisius, ir kas keletą dienų lesti molį - kad neutralizuotų žarnyne susikaupusią rūgštį. Į molio atodangas jos susirenka šimtais, bet tik pusvalandžiui, anksti ryte, kol miega plėšrūs paukščiai. Užtat jas stebi užsimiegoję, 4 val. iš gultų išversti turistai - iš specialiai įrengtų pakylų priešingoje upės pusėje. Tą rytą, kai turistų rolėje buvome mes, lijo, ir molį ryjančių paukščių būrių nepamatėme.

Vietiniai. Žiūrėjo į mus laaabai nepatikliai. Visos moterys į nosį turėjo įsivėrusios po švininį (!) auskarą.

Vietiniai. Žiūrėjo į mus laaabai nepatikliai. Visos moterys į nosį turėjo įsivėrusios po švininį (!) auskarą.

Read Full Post »