Santa Catalina vienuolynas, Arequipa, sausio 9 d.

Prieš mus – 15 mirusių vienuolyno priorių ir eilinių vienuolių portretų. Visos, išskyrus vieną, mirusią ekstazėje – užmerktomis akimis. Gyvai esant, tapytis buvo draudžiama, kaip ir turėti šukas, veidrodį ar pan. tuštybės reikmenų. Tiesa, dar viena priorė sugebėjo pasidaryti savo portretą atmerktomis akimis, nes gerai pažinojo vienuolyne dirbusį tapytoją. Žinia, tą portretą ji paskui kruopščiai slėpė.

Į šį nuo XVI a. be pertraukos veikiantį moterų vienuolyną užėjome nieko pernelyg nesitikėdami – vienuolynų ir jų griuvėsių tikrai esame matę nemažai, bet šis įtraukė geram pusdieniui.

Vienuolynas užima nemažą plotą senamiestyje, jame yra gatvės, aikštės ir įvairios paskirties pastatai. 1970-ais maždaug 6/7 viso ploto vienuolės su verslininkų pagalba pavertė muziejumi ir užsidarė likusioje dalyje, kur kepa pyragus ir tortus čia veikiančiai kavinei. Kavinės meniu – įvairių dorybių ir nuodėmių sąrašas (nuodėmių vardai, be abejo, palikti desertų skyreliui). Šv. Kotrynos picos ir Šv. Antano makaronų nevalgėme, bet prie ananasų sulčių ir kavos nusipirkome Pavydo pyrago ir Apsirijimo torto gabalėlius.

Kairėje - Pavydas, dešinėje - Apsirijimas 🙂

Tačiau pagrindinis įspūdis ne iš kavinės. Tokio pilno detalių vienuolių buities paveikslo nebuvome matę jokiame Europos vienuolyne, kur dažniausiai tenka spoksoti į pliką mūrą ir pora nutrintų suolų. Čia išsaugota viskas, kas buvo naudojama kasdieniniam gyvenimui.

Vienuolės celė

Pagal paprotį, pirmoji dukra ispanų šeimose buvo ištekinama, antroji turėjo pasišvęsti viešpačiui, o trečioji rūpintis tėvais. Tad, vos sulaukusios 12, antragimės čia atkeliaudavo, ir nebeiškeliaudavo – kapinės buvo šiąpus sienų. Vidutinė vienuolių gyvenimo trukmė, mums sakė, buvo 50 metų. Atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas, drėgmę ir šaltį, žinant, kad kūno poreikiai buvo tenkinami tik tiek, kiek buvo būtina palaikyti gyvybei, kad gydytojas buvo kviečiamas tik pačiais išimtiniausiai atvejais (regis, reikėjo archivyskupo leidimo), ir matant vos ne kiekvienoje celėje kabančias kasdieną nešiotas dygliuotas grandines, 50 metų atrodo nuostabiai daug.

Savo vandens filtrą - skaptuotą akmenį su nedidele skylute turėdavo kiekvienas namukas. Pralaidumas - 1 litras per 7 valandas.

Atkeliaudamos į vienuolyną, būsimos novicijos galėjo turėti 25 daiktus (įskaitant lovą, patalynę, indus, žvakidę ir pan.). Po metų, įšventinus į vienuoles, daiktų skaičius jau nebuvo ribojamas. Vergų, o po 1856 metų – tarnų (klausėme – tik moteriškos lyties) kiekviena vienuolė galėdavo turėti taip pat, ir dažniausiai turėdavo, bet ne daugiau nei 4.
Kas savaitę pagrindinėje vienuolyno aikštėje vyko turgus, kur buvo galima keistis daiktais, vergais ir tarnais.

Skalbykla. Vanduo iš centrinio kanalo atitekėdavo iki 16-os molinių indų. Indų dugne išgręžtos skylutės nutekėjimui, kurias užkimšdavo morkomis.

Stojimo mokesčio dydis buvo pakankamas pragyventi 25 metus, nors atsinešančios kokių nors nematerialių gėrybių, pvz., gebėjimą muzikuoti, merginos nuo mokesčio buvo atleidžiamos, ir, kaip sakoma pas jus, šiaurės pusrutulyje – atidirbdavo :).

Klestėjimo laikais vienuolyne gyveno apie 500 žmonių – 200 vienuolių ir 300 vergų/tarnų. 1870 metais popiežius nusprendė, kad gyvenimas Santa Catalinoje per geras, ir nuo to laiko tarnų nebebuvo galima laikyti. Iš individualių namukų visoms teko persikelti į bendras erdves – tiek valgymui, tiek ir miegojimui. Reformoms įgyvendinti popiežius atsiuntė naują priorę – jos paskyrimą vienuolės bandė užginčyti teismuose, bet pralaimėjo.

Duonos kepykla

O Arequipa – labai gražus miestas. Už tą grožį jis turi būti dėkingas plastiškai, baltai-pilkai vulkaninei medžiagai, ispaniškai vadinamai sillar, iš kurio yra pastatytas. Maža to, žmonės čia deda pastangas gražiai rengtis – po dviejų savaičių tarp svogūno formos indėnių ilgomis juodomis kasomis ir 60-aisiais siūtus pilkus švarkus vilkinčių indėnų, džiaugiasi akys.