Pro šalį skrieja šalia trobos pastatytas baltas mikroautobusas. Žemiau langų apjuostas ryškių raštų audeklu, koks čia naudojamas ritualiniams drakonams gaminti, su kutais, siekiančiais žemę. Svarstau, kas tai ir kam, kol iki suvokimo atkeliauja vaizdas, kuris praskriejo pro langą vėlesnę sekundės dalį – krūvos karstų. Katafalkas.
Važiuojame autobusu Pietų Kinijos jūros pakrante iš Hoi An į Hue. Prie nuolatinio pypsėjimo gatvėse įpratome dar Indonezijoje. Išėjęs į gatvę, girdėdamas visą tą triukšmą, jautiesi ir pats gyvas, ir jaučiasi gyvas miestas aplinkui. Bet pigūs korėjietiški autobusai, kuriuose garsinis signalas sumontuotas taip, kad žviegtų į autobuso vidų – mums dar naujiena. Abu bandome skaityti, bet neišeina.
Į Hoi An važiavome naktiniu traukiniu. Maistas: maždaug apelsino dydžio piramidė iš ilgai virtų ryžių masės ir smulkintų grybų ir faršo įdaro, susukta į šešis sluoksnius banano lapų ir aprišta žolėmis, kad neišsivyniotų. Šilta, šlapia nuo lapų sulčių, ir truputį atsiduoda rūgėsiais. Kad skanu, supratau valgydamas antrąją.
Traukinys iki paties Hoi An nevažiuoja. Važiuoja iki šalia esančio Da Nang, kurio stotyje, vieną koja tebesiremdamas į vagono laiptelius, kitą jau statai į klegantį taksistų būrio vidurį. “Sir!“, “Mister!“, “Taxi!“, “Hello!“, “Where do you go?“. Pozas jau mokame mintinai: arba iškėlę ranką laukia dėmesio, arba rodo kryptį, arba į savo automobilį, linksi galva, arba baksnoja pirštais į mūsų rankas.
Lonely planet ir seat61.com rašo už kelionę į Hoi An tikėtis sumokėti apie 10 USD. ¨How much?“ Pirmieji atsakymai – gerokai virš. Braunamės tolyn. Pakeliui atsiranda pasiūlymas už 9 USD. Einam paskui pagyvenusį vyriškį iki automobilio. Andrius tuo tarpu traukiasi užrašų knygutę ir rašiklį – 9 USD gerai, todėl įtartina. Įrašo sumą ir atkiša patvirtinti vairuotojui – jaunam vaikinui. Masinis linksėjimas galvomis. Įsikraunam savo juodus maišus ir nuvažiuojam.
Vairuotojas visai neblogai kalba angliškai – geriau nei gidas, kuris lydėjo ekskursijon į Mekongą. Išsitraukia ir paduoda savo vizitinę kortelę: “Driver Bill“. El. paštas – mrbill_transportservices@[…].
– So, your name is Mr Bill?
– Yes, – linksi galva. Paskui patikslina, – “Nickname“. Ir: “You know movie “Kill Bill“?
Dabar linksim galvomis mes – va jie, kultūriniai salyčio taškai.
Po sekundės vartome rankose kitą, senesnę vizitinę kortelę: “Driver Kill Bill“.
Ta ryziu piramide labai primena tautiskus lasinius and varnalesu lapu 😀
Jaunieji konspiratoriai: pagaliau į dienos šviesą išsitraukė užticharintą lašiakų bryzą, o samanės suvenyrinis butelaitis į kadrą nepateko 🙂
Labai smagu buvo skaityti kelionės įspūdžius. Šaunuolis!
Labai juokinga istorija su taksistu : ) Čia kaip Kinijoj, kai jaunimas nori turėti vakarietiškus vardus, bet truputį susipainioja, pvz., vaikinas, vardu “Samantha“ : )