Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 7 gegužės, 2009

Prieš 40 dienų

Indonezija, miestelis vardu Probolingo.

Baltaveidžių vaikščiojančių piniginių čia apsistoja palyginti nedaug, tad rankomis mojuoja, rėkauja visus žinomus angliškus žodžius ir visaip kitaip prašo pasukti galvą į jų pusę, net jei nieko neparduoda, kone kiekvienas. O šypsosi visiškai kiekvienas. Kiek padvejoję dėl švaros, nusiperkam skrudintų vištienos gabaliukų gatvėje. Ant maisto stendo užrašyta: “CKFC“.

Esam susipažinę su mandagaus turisto etiketu: prieš fotografuodamas žmogų, pasiklausk leidimo. Andrius išsitraukia fotoaparatą ir taikosi į purviną vandens kanalą. Už nugaros išgirstam šūksnius, ir atsigręžiam. Už mūsų greta viena kitos išsiviepę iki ausų stovi trys moteriškės, ir rodo pirštais į fotoaparatą – “O mus galima?“.

Kanalo nuotrauka gavosi, moteriškių - ne...

Kanalo nuotrauka gavosi, moteriškių - ne...

Apie specifininį keliautojų išdūrinėjimo būdą Probolingo įspėja visi kas netingi, taip pat “Lonely Planet“, atskiru įrašu, pajuodintu šriftu. Esam pasiryžę netikėti niekuo, kitą dieną eiti į autobusų stotį, susirasti autobusą, važiuojantį į Bromo nacionalinį parką (ten – vieni spalvingiausių (elgesio prasme) Indonezijos ugnikalnių).

Žinome, kad einant į autobusų stotį, gretinsis įvairūs personažai, kurie įtikinės, kad tie autobusai jau nebekursuoja, arba kad bilietus galima pirkti tik iš anksto, ir tik per agentą, arba kad visi bilietai jau išparduoti, tik likę, va, pora paskutinių, ačiū viešpačiui, ir tik už 75 tūkstančius. Bet mes ne kokie naivūs naujokai. Žinome, kad autobuse iš vairuotojo gausime tą bilietą už 20 tūkstančių rupijų, ir apsiginklavę šiomis žiniomis, ramiai tvarkomės daiktus viešbučio kambarėlyje.

Procesija miestelio gatvėje.

Procesija miestelio gatvėje.

Pro pravirą kambario langą pasigirsta tylus, švelnus “Good afternoon“.
Viešbučio personalas tiesiog pasibelstų į duris. O daugiau – kas čia mus pažįsta? Kadangi tai tikrai ne mums, nekreipiam dėmesio ir tvarkomės toliau. “Good afternoon“ dar kartą. Tada po minutės – dar kartą. Atidarom kambario duris, ir suprantam, kad tikrai mums.

Paklausęs leidimo, užeina pojaunis ilgaplaukis vyrukas. Su labai labai geru pasiūlymu, kurio mes beabejo, galim bet kada atsisakyti, svarbu tik kad jo išklausytumėm, čia gi tik mūsų labui viskas, kad tik mums būtų lengviau apsispręsti.

Kelionė į Bromo ir atgal, saulėtėkis ant kalderos briaunos, žvilgsnis į dūmijantį kraterį. Nuvažiuosim į tik jam vienam žinomą vietą, kur nėra žmonių, ir galima tyliai džiaugtis saulėtekiu. Nebrangiai. Ką norėtumėm veikti po to? Keliauti į Yogyakartą? Va, ryt važiuoja visiškai naujas geras mikroautobusas, juo važiuos pora suomių, mes galim prisijungti. Kelionė tik septynios valandos, o visais kitais būdais – net 11. Ir jei imam ir tą, ir aną, tai viskas bus pigiau.

Kadangi jau esame važiavę “visiškai naujais mikroautobusais“, prašome apibūdinti automobilį konkrečiau. Nesupranta. “Toyota?“ – klausiame. “No, Toyota is no good, our minivan is better!“. Atsakymas dar trunka apie tris minutes, bet nepaisant to, liekame taip ir nesupratę, koks tai bus automobilis.

Bet gal traukiniu būtų greičiau? Na ne, kur ten, traukinys važiuos ir per tą miestą, ir per aną, ir geri traukiniai apskritai į Yogyakartą iš čia nekursuoja, o automobilis greitas, naujas, patogus…

Po dvidešimties minučių žemėlapių braižymo, skaičiukų rašymo ir kitos labai svarbios informacijos mūsų gynybos linijos ima trūkinėti. Viskas atrodo gana gražu, nebrangu, palyginti su tuo, ką gaunam, ir to suomiško anglų kalbos akcento be proto pasiilgę…

Pusė keturių ryto. Apačioje laukia lengvoji mašina. Lekiame tamsiomis tuščiomis gatvėmis su užmautais ant galvų maišais…. juokauju :). Lekiame tamsiomis gatvėmis ir (kaip paaiškėjo – abu) galvojame “o ką, jei..?“.

Vairuotojas su kažkuo kalbasi mobiliuoju telefonu. Po gero pusvalandžio sustojame prie kažkokio namelio, ir į priekinę sėdynę atsisėda kitas vietinis, pristatomas, kaip mūsų gidas. Kelias ima vingiuoti aukštyn į kalną. Asfaltas baigiasi, važiuojam miško keliuku, kol sustojam šalia kažkokio mikroautobuso. Toliau einame pėsti. Priekyje pasigirsta balsai. Suprantam, kad priekyje eina kita turistų grupė, ir ateina palengvėjimas, susimaišęs su nusivylimu: matomai netapome islamo fanatikų pagrobimo aukomis, bet išskirtiniais keliautojais atvežtais į unikalią vietelę taip pat nebebūsime.

Po dešimties minučių kopimo tamsoje, jau esame vietoje, kartu su apie 20 paauglių, visu garsu besiklausančių Azijietiško popso iš Sony Ericsson telefono.

Atvirukinė Indonezija. Tolumoje - rūke skęstantis Semeru ugnikalnis, iš kurio tikimasi bet ko ir bet kada.

Atvirukinė Indonezija. Tolumoje - rūke skęstantis Semeru ugnikalnis, iš kurio tikimasi bet ko ir bet kada.

Vaizdas iš tiesų stulbinantis. Apačioje – rūko uždengta seno kraterio plynė, iš kurios kyla trys naujesni ugnikalniai. Iš vieno iš jų kyla dūmų debesis.

_mg_5915
Atsidžiaugę vaizdu iš viršaus, leidžiamės apačion ir kertam plynę tiesiai link “veikiančio“ kraterio. Jo papėdėje – turizmo industrijos čiuptuvo galas: mašinų aikštelė, šimtai mopedų, dešimtys visureigių mažiau žygiuoti mėgstantiems vokiečių pensininkams ir arkliai tiems, kurie nenori patys kopti į ugnikalnio viršūnę. Arklių mėšlo dvokas iškart primena Petrą Jordanijoje, bet čia jiems bent jau po uodegomis parišti maišai.

Kelias aukštyn. Laiptai, turistai, arkliai, šventykla, tolumoje - ketera, kurios beveik viršuje fotografavome saulėtekį.

Kelias aukštyn. Laiptai, turistai, arkliai, šventykla, tolumoje - ketera, kurios beveik viršuje fotografavome saulėtekį.

Kopiame tarp arklių. Vėliau lipame laiptais, ir po gero pusvalandžio, visai uždusę, esame ant ugnikalnio krašto. Apačioje – dūmų kamuoliai, kuriuos vėjo gūsis kartkartėmis pasuka į mūsų pusę, ir tada buvimo ant ugnikalnio krašto realybė trenkia per nosį. Ir akis.

Pragaro žiotys. Jei papučia vėjas, sunku išstovėti ir viršuje. O kad būtų įmanoma nusileisti žemyn be skafandro - net negalėčiau įsivaizduoti. Nepaisant to...

Pragaro žiotys. Jei papučia vėjas, sunku išstovėti ir viršuje. O kad būtų įmanoma nusileisti žemyn be skafandro - net negalėčiau įsivaizduoti. Nepaisant to...

...kraterio dugne, kai sumažėja dūmų, galima aiškiai įžiūrėti iš akmenų sudėliotą užratą "Kippala". Klausėm vietinių, ką tai reiškia - nė vienas negalėjo pasakyti. Vėliau važiuodami klausėme  bendrakeleivių suomių. Jų versija - koks nors jų tėvynainis padaugino Bintango alaus, ir pasigedo saunos, o ją radęs nusprendė pasirašyti. Gal kas kitų versijų? :)

...kraterio dugne, kai sumažėja dūmų, galima aiškiai įžiūrėti iš akmenų sudėliotą užratą "Kippala". Klausėm vietinių, ką tai reiškia - nė vienas negalėjo pasakyti. Vėliau važiuodami klausėme bendrakeleivių suomių. Jų versija - koks nors jų tėvynainis padaugino Bintango alaus, ir pasigedo saunos, o ją radęs nusprendė pasirašyti. Gal kas kitų versijų? 🙂

Grįžtame į Probolingo su saulėtekio vaizdais fotoaparatų atmintyje ir sieros kvapu nosyje. Mėnesį prieš tai ir dar savaitę po to sekiau visas naujienas apie Indonezijos ugnikalnius, bet po vieno nedidelio pliūptelėjimo netoli Yogyakartos kovo pradžioje, jie visi nusiramino. Tad Bromo buvo artimiausia veikiančiam ugnikalniui iš visko, ką galėjome patirti pakeliui. Pamatyti, kaip atrodo skysta lava nepavyko, bet, atrodo, ne visada tai pavyksta ir Čilės Villaricos krateryje, kurį anksčiau praignoravome. Ką jau čia padarysi…

Ugnikalniai ugnikalniais, o svogūnus auginti galima ir belaukiant išsiveržimo.

Ugnikalniai ugnikalniais, o svogūnus auginti galima ir belaukiant išsiveržimo.

Na, o grįžę į Probolingą, sėdame į pusėtino naujumo mikroautobusą, kuriame, be dviejų keturiasdešimtmečių suomių, sėdi dar vienas susigūžęs austras ir keliaujame į Yogyakartą. Ir tik po 6 valandų kratymosi, kai man jau ima atrodyti kad važiuojame Yogyakartos priemiesčiais, iš džiaugsmingo vairuotojo švebeldžiavimo sustojus degalinėje suprantame, kad pasiekėme pusiaukelę…

Read Full Post »

Atsisveikinimas su Hanojumi

Tai či, 6:00 ryte.

Tai či, 6:00 ryte.

Read Full Post »

Žinios

Po 7 valandų kelionės traukiniu, trumpo pokalbio gatvės valgykloje su 8 metus Maskvoje besimokiusiu vietnamiečiu, kuris labai džiaugėsi sutikęs kažką iš прибалтики, ir 14 valandų kelionės “vietinės“ klasės autobusu, susikėlus kojas ant maišų, mes – Laoso demokratinėje respublikoje. 1 dolerio kyšio ant sienos, šalia 30 USD už vizą, kažkodėl neprireikė, nors visur skaitėm, kad reikės. Gal Laosas vejasi Lietuvą naikindamas korupciją? 🙂

Read Full Post »