Kartkartėmis leidžiame sau nardymo pramogą. Polinezijoje tam, kad nepamirštume, ką išmokome drumzlinuose Trakų ežeruose, o Australijoje – tam, kad pamatytume kaip atrodo rinktinės nardymo vietos.
Artėdami prie South West Rocks miestelio ėmėme įdėmiau klausytis radijo pranešimų apie Hamish cikloną, nes pliaupė liūtis, o juodas dangus neteikė jokių vilčių. Radijas sakė kad ciklonas rimsta, bet lis mažiausiai tris dienas visoje rytų pakrantėje. Tai, kad mūsų miestelis buvo tūkstantį kilometrų nuo epicentro, pasirodo nieko nereiškė. Mes buvome užsispyrę ir susitikome su nardymo kompanijų žmonėmis, kurie buvo labai optimistiškai nusiteikę ir žadėjo mums ir puikų panardymą ir daugybę gražių didelių ryklių. Keista, bet tas paskutinis dalykas mūsų visai nedžiugino. Pamatęs, kad abejojame, vienas naras paaiškino, kad rykliai baisūs tik kol juos pamatai…
Ciklono kamuojama Tasmanijos jūra. Bandysime pažiūrėti kas vyksta po bangomis.
Tą vakarą buvo sunku dėl trijų dalykų: nuo minčių apie ryklius – lyg ir gėda pripažinti, bet baisu, nuo minties apie nėrimą į urvą, nes tai kažkas visiskai naujo, ir dėl to, kurią nardymo kompaniją pasirinkti.
Kitą rytą išaušo beveik saulėta diena. Prieš 8 atvykome į kompaniją, kurią pasirinkome todėl, kad joje dirbo vyresni, labiau patyrę žmonės, dar kartą pasakėme kad nenorime jokių kvailysčių su rykliais ir nemokame nardyti po urvus, susirinkome įrangą ir išvykome į prieplauką. Plaukti reikėjo apie pusvalandį per gana dideles bangas. Valtis linksmai per jas šokinėjo, tad buvo labai smagu. Ėmiau galvoti, kas yra jūros liga, jei va taip gali smagintis ir nieko nejausti. Kas yra jūros liga supratau kai sustojome ir katerį ėmė supti… Laimei, spėjau užsidėti įrangą ir iššokti į vandenį. Pirmasis nėrimas truko 40 minučių. Matomumas buvo 15 metrų, o gyvūnijos įvairovė tokia stulbinanti, kad pradzioje net nepastebėjome, kad esame dauboje su rykliais.
Jis šypsosi. Nuotrauka ne mūsų - instruktoriaus.
Instruktorius parodė prisiglausti prie uolų ir būti ramiems – ne tam, kad apsisaugotum pats, bet kad neišgasdintume. Pastaroji pastaba buvo nereikalinga, nes kai pamatai vaizdą, kuris nuo mažens įkaltas į sąmonę kaip didžiausias įmanomas pavojus vandenyje, ir taip kuo puikiausiai sustingsti. Galiausiai man padėjo mintis apie tai, kad čia neria tūkstančiai žmonių ir nė vienas neturėjo problemų (O man padėjo tai, kad iš arti pamačiau kad ryklio nasrai gerokai mažesni nei prisimenu iš “Nasrų“, ir pulti ir praryti jis manęs vienu kasniu jis neturi jokių galimybių. Bet kuriuo atveju, jie tiesiog ramiai patruliavo šalia žuvų pulkų ir mumis visiškai nesidomėjo – Dovydo past.). Tai buvo pirmasis nėrimas.
Atsidūręs kateryje vėl susitikau su jūros liga. Šį kartą taip rimtai, kad atidaviau žuvims visus pusryčius (Mano pusryčiai liko vietoje, bet savijauta buvo ne kokia. Ir klaikiai užsimaniau to, ko visiškai niekaip negalima atlikti mažame kateryje su naro kostiumu. Teko kentėti – Dovydo pastaba). Nuo minties kad kateryje reikės praleisti valandą iki kito nėrimo šiaušėsi plaukai, bet tokios nardymo saugumo taisyklės – to reikia, kad kraujyje neprisikauptu per daug azoto. Instruktorius pasiūlė atsigulti ir palengvėjo. Žodžiu, kol guli – gerai, atsisėdi – šeri žuvis.
Antruoju nėrimu leidomės į urvą ir iš karto supratome, kodėl jis taip vadinamas – jame tikrai buvo žuvų debesys. Olos viduryje pamatėme krabus, kurių akys spindėjo mūsų žibintų šviesoje bei ramiai miegančias poros metrų ilgio žuvis. Pats buvimas oloje buvo smagus – nardyti paprasčiau nei landžioti po urvus sausumoje (nebaisu paslysti iš pasitempti koją; gali judėti atsistumdamas rankomis nuo skliauto – Dovydo past.). 125 metrų olos “palubėje“ yra dvi oro sankaupos, todėl šešių metrų gylyje po vandeniu galėjome nusiimti kaukes, šnektelėti ir pakvėpuoti senoviniu oru.
Urvo schema. Kiaurai pro jį neplaukėme - Dovydui pradėjo rasoti kaukė, ir pasukomė atgal.
Išplaukiant iš urvo teko prasilenkti su rykliu. Buvo tik vidutiniškai baisu. Tada dar pažaidėme su žuvytėmis – šėrėme jas išlukštentais jūrų ežiais ir stebėjomės kaip aiškiai girdisi žuvų čepsėjimas.
O po to vėl buvo prakeiktas kateris ir sūpimas. Išnirę dar gerą pusvalandį laukėme kol nardyti baigs kita narų grupė. Kančios baigėsi pasiekus krantą. Kitą kartą pavalgysime tablečių, kurių, aišku, turėjome, bet kažkodėl nepagalvojome panaudoti. Šiaip ar taip, negalavimas nesusilpnino įspūdžių.
Aplink pasaulį per pietus 