Viena iš daugybės miesto šventyklų.
Nepastebimai, maloniai ir tingiai – toks yra Lao stilius, prabėgo penkios dienos į Unesco Pasaulio paveldą įtrauktame Luang Prabango mieste. Mums pratupėti ilgiau nei tris dienas vienoje vietoje yra nedažnas įvykis, todėl čia keliais žodžiais ir nuotraukomis pabandysiu paaiškinti, kas čia mus užliūliavo.
Šiltas miestas. Šiuo metu dieną čia apie 40 laipsnių, todėl labai natūraliai susidėlioja dienotvarkė: 6 ryto pasižiūrėti kaip vienuoliai renka “alma“, papusryčiauti, tada pasnausti kondicionuojame kambaryje arba automobiliu su kondicionieriumi nuvažiuoti į kokią vėsesnę vietą – prie krioklių arba į olą. Temstant galima pasivaikščioti po miestą.
Mekongas nuo Phousy kalno.
Saulės palydos 18 val. čia ne romantika, o būtinybė, nes kai jos nebelieka, prasideda gyvenimas. Net ir turistams skirtas turgus čia atsidaro tik temstant. Senamiestis yra viešbučiai, restoranai, barai, ekskursijų agentūros, parduotuvės ir šventyklos-vienuolynai. Labai greitai supranti ir imi vertinti laosiečių “atsipalaidavimą“ – čia nėra šlykščių prekeivių, kurie įsisiurbia kaip erkės ir “netikėtų draugų“, kurie po pusvalandžio nebeištveria ir pasiūlo pirkti ką nors vertingo.
Turgaus kampelis. Senasis Lao pavadinimas – Tūkstančio dramblių ir skėčio šalis. Dramblių dar nematėme, bet skėčių – kiek nori.
Čia gali pasivaikščioti po turgų ir nieko nepirkti – tai labai svarbu, nes pasivaikščiojimas po turgų yra vienas iš labai nedaugelio kultūringų užsiėmimų vakare. Iki šiol Laose nepanaikinta komendanto valanda, ir 24 val. visi privalo būti ten, kur yra registruoti. Užsieniečiams šis įstatymas griežtai netaikomas, bet visos įstaigos užsidaro 23.30.
Per pusę metų atsiradęs imunitetas turistinėms atrakcijoms čia veikė patikimai – ne tik nepirkome turo į dramblių augintojų, degtinės varytojų, puodžių bei Hmong genties kaimus, olas bei krioklius, ar pasiplaukiojimo po Mekongą, bet net nenuėjome į XX a. pradžioje statytus karaliaus rūmus, šalia kurių gyvenome. Tiesa, buvo du nedideli “pralaimėjimai“ kai atsidūrėme minioje: pirmą rytą ėjau žiūrėti, kaip vienuoliai renka maistą, o antrą kartą bandėme palydėti saulę nuo Phousy kalno.
Vienuoliai renka “almą“.
I. Šeštą ryto šimtai vienuolių oranžiniais rūbais iš pusšimčio šventyklų vaikšto siauromis Luang prabango gatvelėmis, kuriose susėdusios moteriškės kiekvienam įdeda po trupinėlį ryžių ar kito maisto, kurį specialiai pagamina. Graži tradicija – miestas maitina vienuolius, vienuoliai meldžiasi ir Luang Prabangas klesti. Tokia graži, kad tapo privaloma turistams, tiesa, laikas – šešta ryto, vis dar lieka nepakeistas, nors turėtų būti bent dešimta, kad žmonės galėtų išsimiegoti ir papusryčiauti. Turistai čia pat gali nusipirkti ryžių bei bananų ir fotografuotis – va čia Liusė maitina vienuolius, o va čia Džonis.
Dauguma vienuolių – vos per dešimt metų perkopę vaikai.
II. Viešbučio, kuriame gyvenome, vadovas patarė nueiti ant Phousy kalno, pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Nuėjome kiek anksčiau, todėl spėjome ramiai pasivaikščioti kol visus įmanomus paviršius nutūpė turistai su kameromis.
Phousy kalno stupa. Už kelių minučių ją apsės saulėlydžio fotografai.
Visi kiti žygiai buvo sėkmingi – nusikapstėme į netoliese esantį popieriaus gamintojų ir šilko audėjų kaimą, patyrinėjome, kaip daroma viena ir kita. Popierius čia gaminamas dvejopas – iš medienos plaušo ir dramblių mėšlo. Persikėlęs per Mekongą iš Luang Prabango senamiesčio atsiduri archaiškame Xieng Maen kaime, kuriame prasideda keliukas, kuriuo pasivaikščiodamas gali pasigrožėti 12 apleistų įdomybių – šventyklų, olą, kaimus.
Iš anapus Mekongo, nuo apleistos šventyklos kalno.
Valandų valandas gali vaikščioti nesibaigiančiomis Luang Prabango gatvelėmis ir po turgus, kurie čia labai specializuoti – paruošto maisto turgus, ūkininkų turgus, kinų turgus. Trečią dieną atradome stebuklingą citrinžole kimštą kepsninėje keptą žuvį ir likusias dienas valgėme vien tik ją su kibiais ryžiais.
Atnašų kampelis parduotuvėje.
Nepastebimai, maloniai ir tingiai – toks yra Lao stilius, prabėgo penkio dienos į Unesco Pasaulio paveldą įtrauktame Luang Prabango mieste. Mums pratupėti ilgiau nei tris dienas vienoje vietoje yra nedažnas įvykis, todėl čia keliais žodžiais ir nuotraukomis pabandysiu paaiškinti, kas čia mus užliūliavo.
Aplink pasaulį per pietus 