Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Užrašai’ Category

Hue citadelė - imperatoriaus buveinė, saugoma 10 km. ilgio sienos ir vandens kanalo.

Hue citadelė - imperatoriaus buveinė, saugoma 10 km. ilgio sienos ir vandens kanalo.

Citadelėje yra "Forbidden Palace" - nežinau kaip išversti iš vietnamiečių kalbos - uždaras impratoriaus rūmų kompleksas.

Citadelėje yra "Forbidden Palace" - nežinau kaip išversti iš vietnamiečių kalbos - uždaras impratoriaus rūmų kompleksas

Milžiniškame paminklų ansamblyje iki šiol likviduojamos karų pasekmės. Čia - vietnamietiško konvejerio pavyzdys.

Milžiniškame paminklų ansamblyje iki šiol likviduojamos karų pasekmės. Čia - vietnamietiško konvejerio pavyzdys.

Citadelės kampelis

Citadelės kampelis

Poilsio minutė

Poilsio minutė

Šiandien traukiniu iškeliaujame į Hanojų.   Laukite žinių.

Read Full Post »

Singapuras – keletas nuotraukų

Kadangi buvo prašymas, štai keletas nuotraukų iš Singapuro. Buvome jame taip trumpai, kad apsiprasti nelabai ir spėjome. Matėm, kad būti Singapuro gyventoju yra labai patogu ir praktiška. Infrastruktūra veikia puikiai. Knygos – labai pigios, second-hand knygynai plyšta per siūles. Žinomų universitetų ir mokyklų padaliniai – ant kiekvieno kampo, metro sausakimšas ambicingų jaunuolių, kremtančių storus “Transnational Management in Asia“ ir “Global Marketing“ veikalus.

Bet kažko man ten pritrūko, kad užsikabinčiau – gal senų pastatų su  vaiduokliais?

_mg_6816

_mg_6821

_mg_6839

_mg_6846

_mg_6869

_mg_6895

_mg_6899

Read Full Post »

Gerai jau, gerai – atsiprašome

Nuo šiol žinosiu, kad turime niekada nemeluojančių bepročių reputaciją. Nu nebuvome mes tame Amsterdame, po šimts. Nuotraukose – Kinijos teritorija, o jei tiksliau – “special administrative region“, vardu Macau.

Europos iš tiesų pasiilgome, bet ne tiek, kad pasiryžtumėm 12 valandų skrydžiui :).

O Macau – neįtikėtinai įdomus reiškinys. Europietiškos architektūros sala (geografine prasme – pusiasalis), pavirtusi Azijos Las Vegasu, nes yra vienintelė Kinijos vieta, kur neuždrausti azartiniai žaidimai. Galite įsigaizduoti, kiek pinigų suteka į 500 tūkst. gyventojų miestelį, kuris turi patenkinti daugiau nei milijardo kinų azarto alkį. Kaip ir priklauso Las Vegasui, čia yra Romos Koliziejus, Babilono tvirtovė, dirbtinis ugnikalnis ir kt. grožybės. Iš Hong Kongo galima atplaukti keltu, arba atskristi malūnsparniu – reisai nenutrūksta per visą dieną.

Nusiraminimui – dar keletas nuotraukų:

macau2

macau3

macau4

macau5

macau1

Read Full Post »

Mes – Amsterdame (trumpam)

Radom neįtikėtinai gerą KLM pasiūlymą ir suskraidėme porai naktų į Amsterdamą. Ech, kaip nerealiai buvom pasiilgę Europos. Dabar vėl Hong Konge. Žemiau keletas nuotraukų iš kelionės.

_mg_72261

_mg_7023

_mg_7099

Read Full Post »

banda2

Iš Yogyakartos į Bandą skridome su dviem persėdimais, stengdamiesi daug negalvoti apie tai, kad visos Indonezijos aviakompanijos – EU ir JAV juoduosiuose sąrašuose. Lion Air, su kuria skridome, kokį nors nedidelį incidentą patiria iš esmės kas mėnesį – tai leidžiasi su vienu neveikiančiu varikliu, tai nuslysta nuo pakilimo tako. Po paskutinio nuslydimo vasario mėnesį valdininkai Lion Air uždraudė eksploatuoti jų turimus MD-90 lėktuvus. Ir ką jūs manote? Vieną iš trijų skrydžių sėdėjome 1985 m. MD-90, pasiskolintame iš kitos aviakompanijos – Air Wings.

Kita vertus, gal viskas ir nėra taip blogai. Vien Lion Air atlieka apie 210 reguliarių skrydžių per dieną. Prisiminus istorijas su Flylal Saab2000, dar neaišku, ko reikėtų labiau bijoti. Šiaip ar taip, kito patogaus būdo pakeliauti po Indoneziją nėra, ir skraidymas vietiniams čia visiška kasdienybė.

Beje, oro uostuose už 3 EUR galima nusipirkti įėjimą į privilegijuotųjų salę su vietinės virtuvės dominuojamu švedišku stalu, bevieliu interneto ryšiu ir ramybe nuo bendros laukimo salės triukšmo. Tad, nors visi trys mūsų skrydžiai tą dieną vėlavo, likimu nesiskundėme.

Ir, baigiant šią dalį – daugiau su Indonezijos avialinijomis šios kelionės metu neskrisime, tad nerimaujantys dėl mūsų saugumo gali atsikvėpti ir skaityti toliau :).

Skridome į Bandą nelabai įsivaizduodami, kas mūsų laukia. Žinojome tik tiek, kad 2004 m. gruodžio 26 d. Banda Aceh buvo nušluotas cunamio, kad iki cunamio Aceh regione vyko dažni susirėmimai su separatistinio judėjimo kovotojais, kad po cunamio tūkstančių užsienio pagalbos organizacijų darbuotojų atvykimas buvo užkėlęs viešbučių kainas ir kad ten šariato įstatymų laikomasi griežčiau nei bet kur kitur Indonezijoje.

Atskridome. O praėjus 24 valandoms, sedėjome apytuštėje kavinėje, gėrėme apelsinų sultis, skaitėme savo elektroninį paštą ir galvojome, kur važiuoti ir ką veikti toliau. Buvau šiek tiek nusivylęs. Atskridau norėdamas pajusti viską, kas čia vyko kiek įmanoma gyviau. Tikėjausi, kad pavyks rasti kokį gerai angliškai kalbantį vietinį, kuris galės su mumis pasivažinėti po miestą, papasakoti apie įvykius ir savo patirtį.

Buvom užėję į Turizmo informacijos centrą – kabinetą trečiame aukšte nykaus pastato, pilno žmonių su karinėmis uniformomis. Gavome pluoštą ant prabangaus storo popieriaus išleistų brošiūrų ir apie 10 minučių klausėmės labai nuoširdžių pastangų išvardinti ir parodyti žemėlapyje visus reikšmingesnius objektus. Bet su anglų kalba buvo prastokai. Kad neužstrigtumėm pusdieniui, klausimų pasistengėm neuždavinėti. Pabaigai gavome užpildyti A4 dydžio formas, kuriose įrašėm kiek ir kokių brošiūrų gavom, padėkojom ir nykome lauk.

Cunamio muziejaus atidarymas – tik po kelių savaičių. Bečiako vairuotojas mus buvo nuvežęs prie didžiulės baržos su elektros generatorium, kuri iki cunamio buvo prišvartuota uoste ir aprūpino miestelį elektra. Dabar ši barža – nunešta apie 4 kilometrus į sausumą ir bangos patupdyta į patį miestelio vidurį – palikta lankymui kaip turistinis objektas.

Laivas - elektros generatorius, cunamio atneštas į miestelio vidurį

Laivas - elektros generatorius, cunamio atneštas į miestelio vidurį

Besibaigiant dienai buvome pamatę masinius kapus, griuvėsius, matėm kaip atrodo naujai už pasaulio paaukotas lėšas pastatyti nameliai, nutiesti nauji keliai ir t.t. Jautėmės apėję muziejų, kaip ir priklauso turistams. Bet buvo apmaudu, nes buvome ne muziejuje, o gyvame mieste, ir vistiek niekaip negalėjom išsiveržti iš to mus gaubusio burbulo.

Ir tada į žinutę atsiliepė Joe.

Susitikome visai vakare, Pizza Hut. Vaikinui 27-eri, dirba vienoje iš užsienio finansuojamų atstatymo organizacijų, be to moko vaikus sekmadieninėje mokykloje. Gimė čia, mokėsi tarptautinius santykius Javoje.

Susitarėme, kad ryt per pietus jis pasiims tarnybinę mašiną, ir truputį pasivažinėsime. Kai baigėme kalbėtis, visos kėdės jau buvo sukeltos ant stalų, kasa uždaryta, o už lango pliaupė tropinė liūtis. Keliavome į viešbutį mikroautobusu, kuris išvežioja paskutinę Pizza Hut darbuotojų pamainą.

Kitą dieną tarnybinis automobilis buvo reikalingas kitur. Keliavome ant Joe mopedo, keleivio sėdyneje, po vieną. Pirmiausia apsilankėme pas jo tėvą.

Ant namo durų – lentelė: “Pastatyta už Meksikos žmonių paaukotus pinigus“. Viduje – prieškambaris, du maži kambarėliai ir vonia. Bendras plotas – apie 30 kv. m. Gyvena penkiese. Greta namelio matosi ankstesnio statinio likučiai – išlikę plytelėmis išklotos grindys.

Naujieji namai

Naujieji namai

Senųjų namų likučiai

Senųjų namų likučiai

Joe padirbėja telefonu ir netrukus prie namų atvažiuoja Indra, jo giminaitis su mažyčiu Suzuki 4WD. Penkiese – Joe, jo tėvas, Indra ir mes – važiuojam į ekskursiją. Pirmiausia atsiduriam prie žvejų laivo, bangos užsodinto ant gyvenamojo namo stogo. Panašu, kad ilgam, nes iš jo jau padarytas monumentas su nedideliu amfiteatru.

Laivą ant namo pasodino grįžtanti banga. Pasakojama, kad laive išsigelbėjo 59 žmonės.

Laivą ant namo pasodino grįžtanti banga. Pasakojama, kad laive išsigelbėjo 59 žmonės.

Toliau – masinis kapas, vienas iš keleto mieste, į kurį suversti dešimtys tūkstančių neidentifikuotų kūnų. Maždaug mokyklinio stadiono plotas, aptvertas betonine tvora ir užžėlęs žole. Viename kampe meldžiasi grupelė budistų vienuolių. Mes pasivaikštom taku, kol mūsų palyda keistai abejingai laukia už vartų.

Vienas didelė poilsio vieta

Viena didelė poilsio vieta

Po pietų Joe turi grįžti į darbą. Atsisveikinam iki vakaro, susitarę imtis dar vieno iššūkio – gauti alaus.

Supermarketus ištikrinome pačią pirmą atvykimo dieną. Alaus tikrai nė kvapo. Čia taip pat nėra kinoteatrų, ką jau kalbėti apie šokių klubus. Moterims draudžiama rūkyti (o vyrų rūko virš 90 proc.). Lonely Planet rašo, kad alaus galima gauti Sultan Hotel bare, bet užėjus mums viskas pasirodo taip oficialu ir griežta (mes, aišku, su apsitrynusiais šortais ir pliažinėmis šlepetėmis), kad neriame lauk neatsigręždami.

Kadangi apsiskelbiu, kad noriu kavos, vakaro programą su Joe pradedame “De Helsinki“. Ant akmens skaldos ir juodžemio mišinio po atviru dangumi sustatyta apie 50 plastmasinių stalų. Vieta sausakimša, ir visi, visi iki vieno geria kavą ir rūko. Prie kavos Joe mums užsako dar nematytų virtų moliuskų. Skanu, aplink smagus šurmulys, tik uodai lenda.

Linkėjimai Helsinkiui iš Helsinkio

Linkėjimai Helsinkiui iš Helsinkio

Joe praneša, kad sužinojo kur tikrai galima gauti alaus – viešbutyje Oasis, ir klausia, ar tikrai europiečiai siurbia alų kaip vandenį. Išėję iš “De Helsinki“, pamojame bečiakui, Joe susidera dėl kainos, užsirašo vairuotojo telefono numerį grįžimui atgal, įsodina mus, ir važiuoja greta su savo mopedu. Atvažiuojam. Restoranas jau uždarytas, bet problema išsprendžiama telefono skambučiu.

Sėdime trise. Aplink mus viešbučio darbuotojai perstatinėja baldus ir ruošia indus pusryčiams. Kitame salės gale dar tebesėdi pora baltaveidžių, matyt, NVO vadybininkų, bet greitai liekame vieni. Kalbamės apie politiką, rinkimus (jie čia už savaitės), korupciją, gyvenimą čia, ir atkeliaujame iki religijos. Joe šeima – protestantai. Ne musulmonas gali pasirodyti mieste su šortais ir vaikštinėti gatvėmis, kai visi kiti meldžiasi. Jei jį sustabdo šariato policija, Joe išsitraukia asmens tapatybės kortelę, kurioje parašyta: “Kristen“ (protestantas). Klausiu, ar galima tapatybės kortelėje nurodyti “netikintis“? Jokiu būdu ne.

Mes su Andriumi smaginamės atstovaudami sekuliariąją Europą. Galima įrodyti? Negalima įrodyti? Ir staiga įvažiuojame į duobę.

Prieš 5 metus, antrą Kalėdų dieną, Joe sako meldęsis, prašydamas palikti jam bent vieną šeimos narį. Tos dienos ryte, jam dar besimokant Bandunge, viename iš didesnių Javos miestų, paskambino draugė: “Bandoje kažkas atsitiko. Atrodo, žemės drebėjimas“. Dar po kelių valandų TV pradėjo pranešinėti apie cunamį. Čia gyveno jo tėvas, mama, du broliai ir sesuo su vyru ir kūdikiu. Tėvas buvo trumpam su reikalais nuvykęs į Medaną – Sumatros sostinę už 500 km. Joe prisiskambino tėvui ir įtikino jį skubiai grįžti. Kitų telefonai nebeveikė. Pats Joe Bandoje atsirado gruodžio 28-tą. Sesę su vaiku kažkas rado paskendusius automobilyje, mamos rasti taip ir nepavyko. Išsigelbėjo vyresnis brolis, bėgęs kartu su visais nuo kranto, ir kurį laiką dar laikęs už rankos mamą.

Joe balsas lūžinėja nuo ašarų. Mes tylim.

Po vidurnakčio barškame atgal į savo viešbutį. Bečiako vairuotojas prikeltas iš saldaus miego, bet bent jau daro savaitės apyvartą.

Kitą dieną jau turime tarnybinį automobilį – naują tviskančią Toyotą. Už vairo – Indra, o mūsų kompaniją dar papildo gerai angliškai kalbanti Joe bendradarbė – Eli.

Iš kairės į dešinę: Indra, Joe tėvas ir Joe

Iš kairės į dešinę: Indra, Joe tėvas ir Joe

Važinėjamės po miestelį, užsukam į uostą ir ką tik atidarytą naują keleivių terminalą. Mes su Andrium pranešam, kad galvojam šįvakar išvažiuoti naktiniu autobusu į Medaną, ir stebim, kaip telefonu per pažįstamą čia pat užsakomi bilietai.

Nuvažiuojam į pliažą. Andrius pasiima savo kaukę ir vamzdelį ir ilgam dingsta bangose. Klausiu Joe, ar jis yra kada nors gyvenime “snorkelines“. Ne. Duodu savo kaukę ir vamzdelį, paaiškinu, kad reikia apspjaudyti stiklą, kad neaprasotų. Jis protestuoja, ir kiša kaukę atgal – “gal geriau spjaudyk pats“. Galų gale, išsiaiškina kas kur ir kaip ir eina į vandenį. Grįžęs po 10 minučių paaiškina, kad prisirijo vandens, nes jam neišeina gerai sukąsti vamzdelio.

Išbandom dar vieną “coffeeshop“. Vienas iš mūsų naujųjų draugų paslapčia nutykina iki kasos ir apmoka sąskaitą. Andrius tūžta ir tiesia savo banknotus, bet susiduria su geležiniu pasipriešinimu. Šaukštai po pietų.

Artėja metas pasiimti iš viešbučio kuprines ir traukti link autobusų terminalo, ir imu jausti, kad šalia dirba logistikos tarnyba, planuojanti mūsų maršrutą, organizuojanti transporto priemones ir sprendžianti visas galimas problemas. Toyotą reikia atiduoti, bet disponuojame trimis mopedais. Po pasitarimo, į terminalą važiuoja dviejų mopedų ir bečiako kolona. Mes – už Indros ir Joe nugarų, bečiake – mūsų kuprinės, prižiūrimos Eli. Tarp dalyvių palaikomas nuolatinis ryšys mobiliaisiais telefonais.

Atvažiuojam pusvalandžiu anksčiau nei reikia. Išsirikiuojam atsisveikinimui ir gauname maišelį su vandeniu ir bandelėmis – užkandžiai kelionei, kuriais patys pasirūpinti neradome laiko. Mūsų laukia iki išprotėjimo įsuktas kondicionierius, pilnu garsu kaukianti vietinio popso karaoke ir 600 km, kuriuos mūsų mėgstamas gidas vadina “Vomit road“.

Read Full Post »

« Newer Posts - Older Posts »