Kelionė mane negrįžtamai sugadino – negaliu net pagalvoti apie darbą kontoroje, todėl pradėjau lankyti gidų kursus.  Man keista, bet pirmieji du užsiėmimai buvo labai įdomūs, tiesa, mintimis kelis kartus buvau nuplaukęs į Machu Picchu, po kurį ekskursiją vedė tobulas nevykėlis, kas kelis žingsnius it burtažodį kartojęs „solstice and equinops„. Iki šiol nesuprantu ar niekam neužkliuvo ar visi tokie protingi,  kad patylėjo ir nepataisė ir taip jau kokius 20 metų…

Nuo grįžimo jaučiu pareigą paruošti TOP 12 kelionės nuotraukų ir jomis gražiai apvainikuoti tuos 125 įrašus, kuriuos padarėme kelionės metu. Laukite.

Nepamirškite nueiti miškan paieškoti boletus edulis

Ačiū visiems skaičiusiems. Taip pat ačiū Andriui – per šią kelionę beveik nenutrūkstamai žavėjausi jo energija, geru nusiteikimu ir optimistiniu požiūriu į visus nuotykius, kurie mus ištiko.

Buvo puiku.

Chaiwatthanaram šventykla Ayutthayoje

Šiandien traukiniu nukeliavome į senąją Tailando sostinę ir pasigrožėjome trimis šventyklų kompleksais. Šiaip įspūdingų griuvėsių čia yra šimtai, bet buvo labai karšta ir mes visai nebuvome godūs.

Patarimas savarankiškiems keliautojams: vis dėlto verta pasiduoti tuk-tukų kerams ir imti kokį protingesnį vairuotoją valandai, dviem ar trim. Taip yra daug pigiau, nei mokėti už keliones tarp šventyklų atskirai.

Didžioji Phuketo šventykla

Tą dieną vairuotojas Tonis puikiausiai atidirbo – atsakinėjo į mūsų klausimus, parodė vietines įdomybes, papasakojo apie parduotuvių ir vairuotojų kooperaciją (talonai degalams už atvežtus pirkėjus), pelnė pasitikėjimą ir, palaipsniui mažindamas kainą,  įkalbėjo mus keliauti į nuostabią Phi Phi ir dar kažkokią salą… Taip kitą ankstyvą rytą, neišsimiegoję, mes atsidūrėme viename iš penkių tūkstančių laivų, kurie visi kiekvieną dieną keliauja tuo pačiu maršrutu, tampydami dešimtis tūkstančių kvailų kaip mes turistų, kartkartėmis sustodami ir pranešdami „čia vieną valandą maitinsime žuvis, batono galite nusipirkti mūsų virtuvėje ir plaukiosime su kauke ir vamzdeliu, kuriuos duodame nemokamai, po to plauksime į kitą nuostabią  vietą“. Taip ir prasitąsėme nuo 8 ryto iki 5 vakaro, pigiai ir nykiai, kartu su tūkstančiais kitų po iki skausmo nutryptas salas ir pliažus. Tik tūkstančiais, nes dabar ne sezonas. Taip industrija po ilgos pertraukos mus nugalėjo. Nežinau, ar spėsime atsigriebti

Tuk-tukas gal ir mielas, bet rožiniai taksi - nepamirštamas vaizdas.

Ačiū tiems, kurie supranta, kaip sunku rašyti, kai kelionė visai baigiasi. Įspūdžių Tailande daug, bet visi jie „sudeginami“ mintims apie grįžimą neutralizuoti. O namo ir norisi ir ne. Dabar kasdien pasižiūriu delfi, kad pamažu įplaukčiau į lietuvišką realybę, bet užvakar persistengiau – kažkodėl nusprendžiau paskaityti, kaip žmonės komentuoja mirtiną A.Brazausko ligą ir labai nemaloniai suvokiau, kas manęs laukia po savaitės. Brr… ir dar visai nepasiilgau lietuviškos gatvių kultūros. Per šias dienas reikia sukaupti jėgų grįžimui. Labai gerai, kad Tailandas moka lepinti.

Lietus kinų kvartale.

Kelionės pradžioje Tailandas mums buvo paskutinė stotelė Azijoje, iš kurios turėjome skrydį į Londoną ir į kurį galvojome atkeliauti dieną prieš skrydį. Atrodė kad po visko, ką pamatysime per pusę metų, Tailandas bus neįdomus. Laimei, keliaudami tapome protingesni ir savaite prasitęsėme kelionę, kad turėtume daugiau laiko Siamo karalystėje. Gal čia ir daugiau turistų, užtat mažiau laukinės turizmo paslaugų industrijos, kuri labai mažina Peru ir Šiaurės Vietnamo žavesį.

Mae Nam Chao Phraya upė ir nelemtieji vandens jacintai, kažkada atvežti iš Indonezijos.

Čia kiek moki, tiek ir gauni, ir pamažu imi pasitikėti tajų šypsena. Įdomesnė Bankoke patirta apgaulė buvo tokia: prie viešbučio budintis taksistas pasisiūlė pavežti ir paaiškino, kad į mums reikalingą vietą labai dideli kamščiai, todėl jis mus nuveš į prieplauką, iš kurios mes puikiausiai nuplauksime laiveliu. Skambėjo labai protingai, tik vėliau susimąstėme – koks taksistas nemėgsta kamščių, ypač kai Bankoko taksi turi specialų tarifą už lėto važiavimo (mažiau nei 6 km/h) minutę? Gudruolis mus paliko privačioje prieplaukoje, kurioje mums pasiūlyta kaina už dvidešimt minučių plaukiojimo buvo palyginama su lėktuvo bilieto kaina. (Po kelių dienų, jau Phukete, patyrėme žavų taksi vairuotojų atvirumą – iš kelių parduotuvių jie gauna talonus už atvežtus pirkėjus, o už penkis talonus – 13 litrų degalų. Mus vežęs vairuotojas papasakojo šitą schemą ir paprašė, kad padarytume jam paslaugą ir „pažiūrėtume“ vieną parduotuvę. Sutikome, juolab, kad tajai – ne Jeruzalės palestiniečiai, nenori – neperki. Važiuojant toliau, paaiškėjo, kad yra dar viena tokia vieta. Pradėjome apeliuoti į vairuotojo sąžinę, tada jis pasiūlė ketvirtadaliu sumažinti mums kelionės kainą, mat jam tetrūko vieno talono iki penkių. Pasiaukojome dar kartą.)

Bankoko veidai I

Apskritai Bankoke šilta ir gražu. Neskaičiau šalies istorijos, bet jaučiu didžiulę pagarbą dėl to, kad Tailandas niekada nebuvo okupuotas (labai retas reiškinys Indokinijoje) ir išvengė komunizmo choleros (labai retas reiškinys Indokinijoje) .

Bankoko veidai II

Bankoke nutraukėme turistinių atrakcijų moratoriumą ir aplankėme karaliaus rūmus bei gulintį Budą.

Bankoko gulintis Buda - didžiausias mano matytas dievybės atvaizdas.

Karaliaus rūmų kampelis.

Kol kas tiek. Mes dabar Phukete, todėl kartais prisimename Palangą, tik čia nesigirdi rusiškų šliagerių.

Čia - Tailandas, kaip mes jį pirmą kartą pamatėme nuo kito Mekongo kranto Vientiane.

Žodžiu, linkėjimai iš Bankoko!

Kad 2007 metų „Lonely planet“ naudoja pasenusią informaciją apie tai, kad „getting visa on arrival is easy“, tai dar nieko nuostabaus ir mes patys buvom kvaili, kad nepasitikslinom.

Bet, jei būtumėm pasitikslinę tinklalapyje www.thaiconsulate.lt, būtumėm sužinoję, kad „Lietuvos piliečiai, vykstantys į turistinę kelionę Tailande, šios šalies pasienyje gali gauti 15 d. galiojančią turistinę vizą“.

O tai yra nepilna tiesa ir, tik paklausę elektroniniu paštu, gauname pdf, iš kurio paaiškėja, kad vizas išduoda vienas vienutėlis sienos su Laosu kirtimo punktas, ir, beabejo, kitam Laoso gale nei esame mes.

Tame pačiame pdf nurodytas seno Bangkoko oro uosto pavadinimas, ir tas – su klaida. Naujojo, į kurį jau senokai nukreipti visi tarptautiniai skrydžiai – nėra.

Tailando užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje naujasis oro uostas jau pridėtas.  Beje, Tailando ambasados Japonijoje tinklalapyje tas sąrašas dar kitoks, gerokai pilnesnis.

Ir ar verta dar beminėti, kad vizų į Tailandą apskritai reikia tik antros klasės europiečiams.

Tad artimiausią naktį keliaujame 700 km atgal į Vientianą, ir iš ten jau skrisime tiesiai į Bankoką. Galėjome skristi ir iš Paksės, bet sužinoję, kad skraido kinietiška Antonov 26 kopija  – Xian MA60, nusprendėme ūsų tampyną atidėti kitam kartui…

Vakar, 176-ąją kelionės dieną sutikome pirmuosius keliautojus iš lietuvos – Du azijoje.

Šiandien kirsime Tailando sieną ir po poros dienų būsime Bangkoke.

Auksinė Phat Thah Luang (tolumoje) - didžiausia Laoso šventovė, kaip mums Vilniaus Katedra arba vietnamiečiams Ho Chi Minh'o mauzoliejus.

Praleidę dvi dienas Vientiane (šį pavadinimą primetė prancūzai, negalėję ištarti originalaus Viang Chan), trumpam keliaujame į Pakse pažiūrėti Vat Phu griuvėsių.

Nepastebimai, maloniai ir tingiai – toks yra Lao stilius, prabėgo penkio dienos į Unesco Pasaulio paveldą įtrauktame Luang Prabango mieste. Mums pratupėti ilgiau nei tris dienas vienoje vietoje yra nedažnas įvykis, todėl čia keliais žodžiais ir nuotraukomis pabandysiu paaiškinti, kas čia mus užliūliavo.

Šiltas miestas. Šiuo metu dieną čia apie 40 laipsnių, todėl labai natūraliai susidėlioja dienotvarkė: 6 ryto pasižiūrėti kaip vienuoliai renka „alma“, papusryčiauti, tada pasnausti kondicionuojame kambaryje arba automobiliu su kondicionieriumi nuvažiuoti į kokią vėsesnę vietą – prie krioklių arba į olą. Temstant galima pasivaikščioti po miestą.

Mekongas nuo Phousy kalno.

Saulės palydos 18 val. čia ne romantika, o būtinybė, nes kai jos nebelieka, prasideda gyvenimas. Net ir turistams skirtas turgus čia atsidaro tik temstant. Senamiestis yra viešbučiai, restoranai, barai, ekskursijų agentūros, parduotuvės ir šventyklos-vienuolynai. Labai greitai supranti ir imi vertinti laosiečių „atsipalaidavimą“ – čia nėra šlykščių prekeivių, kurie įsisiurbia kaip erkės ir „netikėtų draugų“, kurie po pusvalandžio nebeištveria ir pasiūlo pirkti ką nors vertingo.

Turgaus kampelis. Senasis Lao pavadinimas - Tūkstančio dramblių ir skėčio šalis. Dramblių dar nematėme, bet skėčių - kiek nori.

Čia gali pasivaikščioti po turgų ir nieko nepirkti – tai labai svarbu, nes pasivaikščiojimas po turgų yra vienas iš labai nedaugelio kultūringų užsiėmimų vakare. Iki šiol Laose nepanaikinta komendanto valanda, ir 24 val. visi privalo būti ten, kur yra registruoti. Užsieniečiams šis įstatymas griežtai netaikomas, bet visos įstaigos užsidaro 23.30.

Per pusę metų atsiradęs imunitetas turistinėms atrakcijoms čia veikė patikimai – ne tik nepirkome turo į dramblių augintojų, degtinės varytojų, puodžių bei Hmong genties kaimus, olas bei krioklius, ar pasiplaukiojimo po Mekongą, bet net nenuėjome į XX a. pradžioje statytus karaliaus rūmus, šalia kurių gyvenome. Tiesa, buvo du nedideli „pralaimėjimai“ kai atsidūrėme minioje: pirmą rytą ėjau žiūrėti, kaip vienuoliai renka maistą, o antrą kartą bandėme palydėti saulę nuo Phousy kalno.

Vienuoliai renka "almą".

I. Šeštą ryto šimtai vienuolių oranžiniais rūbais iš pusšimčio šventyklų vaikšto siauromis Luang prabango gatvelėmis, kuriose susėdusios moteriškės kiekvienam įdeda po trupinėlį ryžių ar kito maisto, kurį specialiai pagamina. Graži tradicija – miestas maitina vienuolius, vienuoliai meldžiasi ir Luang Prabangas klesti. Tokia graži, kad tapo privaloma turistams, tiesa, laikas – šešta ryto, vis dar lieka nepakeistas, nors turėtų būti bent dešimta, kad žmonės galėtų išsimiegoti ir papusryčiauti. Turistai čia pat gali nusipirkti ryžių bei bananų ir fotografuotis – va čia Liusė maitina vienuolius, o va čia Džonis.

Dauguma vienuolių - vos per dešimt metų perkopę vaikai.

II. Viešbučio, kuriame gyvenome, vadovas patarė nueiti ant Phousy kalno, pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Nuėjome kiek anksčiau, todėl spėjome ramiai pasivaikščioti kol visus įmanomus paviršius nutūpė turistai su kameromis.

Phousy kalno stupa. Už kelių minučių ją apsės saulėlydžio fotografai.

Visi kiti žygiai buvo sėkmingi – nusikapstėme į netoliese esantį popieriaus gamintojų ir šilko audėjų kaimą, patyrinėjome, kaip daroma viena ir kita. Popierius čia gaminamas dvejopas – iš medienos plaušo ir dramblių mėšlo. Persikėlęs per Mekongą iš Luang Prabango senamiesčio atsiduri archaiškame Xieng Maen kaime, kuriame prasideda keliukas, kuriuo pasivaikščiodamas gali pasigrožėti 12 apleistų įdomybių – šventyklų, olą, kaimus.

Iš anapus Mekongo, nuo apleistos šventyklos kalno.

Valandų valandas gali vaikščioti nesibaigiančiomis Luang Prabango gatvelėmis ir po turgus, kurie čia labai specializuoti – paruošto maisto turgus, ūkininkų turgus, kinų turgus. Trečią dieną atradome stebuklingą citrinžole kimštą kepsninėje keptą žuvį ir likusias dienas valgėme vien tik ją su kibiais ryžiais.

Atnašų kampelis parduotuvėje.