Velykų salos įspūdžiai, Hanga Roa

Tekstas pradžioje – Dovydo, nuotraukos ir įrašai po jomis – Andriaus.

Po penkių valandų skrydžio iš Santjago atsidūrėme Rapa Nui – Velykų saloje. Išlipę iš lėktuvo, nužingsniavome į mažytę oro uosto trobelę pastatą.
Kiekvienas iš 9 per savaitę lėktuvų atskridimų paminimas vietinio radijo žiniose (sala turi savo radijo stotį). O 10-ties minučių nukrypimas nuo tvarkaraščio jau yra pakankamas pagrindas nutraukti reguliarias laidas ir ištransliuoti specialią žinių laidą. Nes visi tuščių lovų savininkai (saloje yra apie 1300 lovų turistams) traukia žvejybon į oro uosto laukiamąją salę, stodami prie savo staliuko su paskleistomis brošiūromis ir nuotraukomis.
Du mėnesiai bastymosi po pietų Ameriką ir metai įvairiausių patarimų skaitymo ir klausymo padarė vieną darbą. Įpratom laikytis taisyklių “netikėk niekuo, tikrink viską, kas žadama, neimk nieko, kas peršama, ir pan. Tad kuo šaltesniais veidais vaikščiojom tarp tų staliukų, svarstydami, kas ir kaip mus čia bando išdurti. Vienas siūlomas hostelis atrodė lyg ir nieko, tačiau taisyklės yra taisyklės. Neimk nieko kas peršama. Moteris už staliuko kurį laiką klausėsi frazių, kuriomis ignoruodami jos kalbinimą, persimetinėjome tarpusavyje, aiškiai pasimetusi, nesuprasdama sklindančio nepasitikėjimo, ir nusprendė, kad problema yra jos neaiškus statusas. “Soy dueňa”, [aš šeimininkė] – pasakė, į intonaciją sudėdama klausimą, apgailestavimą, nesupratimą ir nerimą. Mūsų tai nesujaudino. Šeimininkų matėm daug. Pasakėm, kad einam į miestelį, ir užeisim pažiūrėti, kaip jos hostelis atrodo “gyvai”. Pernelyg nesistengdami jo surasti. Ji linktelėjo.
Po dešimties minučių ji jau mojavo mums, einantiems pro šalį, nuo hostelio terasos. Dar po 10 minučių neradom prie ko prikibti, pasiderėjome dėl kainos ir pasilikome hostelyje, vardu “Miru”.
Praėjo kelios dienos. Pirmi pamatyti moai (kai reikia linksnio – rašau moajai) buvo miestelio viduryje, nedideli, apgraužti vandens, vėjo ir žmonių veiklos, kiti – gulintys, dažniausiai veidu į žemę. Keista ir egzotiška. Reikėjo kitos dienos, kuomet pajutome kokį poveikį daro moajai, jei jie ne guli, o stovi, yra iš tiesų didžiuliai, ir jų yra daug.
Moajų saloje yra nepilni 900. Dauguma guli nugriauti per genčių karus, nemažai – nebaigtų skaptuoti iš uolos, vietinėje kasykloje. Jų atgabenimo nuo kasyklos iki pjedestalo (ahu) metodas tebėra mįslė, lygiai kaip ir tonas sveriančios kepurės (manoma, kad tai buvo ne kepurė, o šukuosena), užkėlimas ant galvos 3-10 metrų aukštyje.
Nykstant salos resursams, salos populiacija susiskaidė į 10-12 kariaujančių genčių, verčiančių viena kitos protevių moajus. Vienai tikėjimo sistemai yrant, atsirado kita. Europoje vykstant pramonės revoliucijai, Velykų salos civilizacija pagimdė “žmogiapaukščio” kultą: vadu vieneriems metams tapdavo tas, kas nuplaukdavo iki netolimos uolos ir pirmas grįždavo su ten perinčio paukščio kiaušiniu.
Hostelio šeimininkė, Janet, ir jos sesuo mus vis kuo nors pavaišindavo, nepraleisdavo progos pasivaišinti mūsų siūlomu šokoladu, ir mielai šnekėdavosi apie savo gyvenimą, šeimą ir salą. Vieną dieną nupirkome žuvies ir padarėme bendrą kulinarijos “jam session”. Janet pademonstravo žuvies išdarinėjimo techniką (filetear), kuri neužilgo labai pravers Prancūzų Polinezijoje, atskleidė savo žuvienės receptą, išmokė gaminti ceviche rapanujietiškai (mažiau limetos sulčių ir daugiau žalumynų), bei padarė padažą, su kuriuo valgėme rinktinius žalios žuvies gabaliukus.

Mes, kapitalistinio pasaulio žvaigždutės, vienu metu pasakėme, kad jos hostelis (mūsų supratimu – verslas) dar labiau klestėtų, jei jos svečiai galėtų naudotis internetu (mus erzino 2 eur/val. kaina už neįtikėtinai lėtą internetą miestelio kavinėse). Ji nesuprato. Jei kas nors pasirenka gyventi jos hostelyje, pasakė, tai ne dėl kokio nors interneto, o dėl jos. Autoironijos šiek tiek tame gal ir buvo, bet nuoširdumo buvo daugiau – tiek daug, kad būtų aišku, kad hostelis jai yra tikrai ne verslas. Paprastas žmogus, priimantis svečius į savo namus, ir pasiimantis pinigų tiek, kiek reikia pragyvenimui. Nėra akcininkų, nėra pelno/nuostolio ataskaitų, nėra reikalo ką nors išdūrinėti.

Mūsų šeimininkė Janet. Gėlė dešinėjė pusėje reiškia kad širdis yra laisva .

Atsisveikindama su mumis, padovanojo po mažytį medinį moajų, ir prasitarė, kad pradžioje, žiūrėdama į mūsų akmeninius veidus, bijojo, kad mums pas ją nepatiks. Kadangi kambarys atsilaisvino, paskui mus ir pati žingsniavo į oro uostą – naujų svečių.

Perkame žuvį.

Nebaigti moai Rano Raraku vulkane tarsi augantys akmeniniai žmonės.

Nebaigti moai žvelgia į Rano Raraku kraterį. Iš šio (ir tik iš šio) ugnikalnio uolienos buvo daromi moai. Raudonos kepurės buvo "iškasamos" kitame salos gale.

Vienintelis moai su akimis. Statulos iš Rano Raraku į įvairias salos vietas keliaudavo "aklos", ir tik pasiekus tikslą joms būdavo iškalamos akiduobės ir įstatomos "akys" iš koralo. Kasykloje paliktos skulptūros akiduobių neturi.

Ši ir sekanti nuotrauka: Hanga Roa bažnyčioje - vietinių menininkų sukurtos skulpūros, kuriose nesunku įžiūrėti moai ir žmogiapaukščio kulto atgarsius bei simpatijas Che Guevarai (penkiakampė žvaigždė ant kaktos dešiniajam šventajam).

Gražus architektūros ir landšafto santykis Orongo kaimelyje. Čia - gyvenamieji namai.

Tolumoje matoma salelė - svarbus žmogiapaukščio kulto (vėlyvo reiškinio, nukonkuravusio protėvių kultą) objektas. Žmogus, kuris greičiausiai nuplaukdavo ir grįždavo su paukščio kiaušiniu iš šios salos, visus metus būdavo "žmogiapauščiu", ritualiniu genties vadu.

Ahu Tongariki kompleksas auštant.

Manau kad sala ir skulptūros atskirai nebūtų tokie įspūdingi.

Šie kasykloje palikti moai dar neturi akiduobių.

Ahu Anakenoje - didžiausiame salos pliaže, kur, anot legendos, išsilaipino pirmieji salos gyventojai.

Orongo krateris.