Gyvenimas Lietuvoje

Vis pažiūrėdavau į paskutinio įrašo datą – gegužės 30 d. ir pagalvodavau, kad atrodo, kad grįžom į Marijos žemę ir numirėm iš laimės.  Nenumirėm, bet juk reikia tai įrodyti, todėl ir rašau dabar čia, o kadangi rašyti neturiu ką, tai tiesiog spaudau klaviatūrą.

Kelionė mane negrįžtamai sugadino – negaliu net pagalvoti apie darbą kontoroje, todėl pradėjau lankyti gidų kursus.  Man keista, bet pirmieji du užsiėmimai buvo labai įdomūs, tiesa, mintimis kelis kartus buvau nuplaukęs į Machu Picchu, po kurį ekskursiją vedė tobulas nevykėlis, kas kelis žingsnius it burtažodį kartojęs „solstice and equinops„. Iki šiol nesuprantu ar niekam neužkliuvo ar visi tokie protingi,  kad patylėjo ir nepataisė ir taip jau kokius 20 metų…

Nuo grįžimo jaučiu pareigą paruošti TOP 12 kelionės nuotraukų ir jomis gražiai apvainikuoti tuos 125 įrašus, kuriuos padarėme kelionės metu. Laukite.

Nepamirškite nueiti miškan paieškoti boletus edulis

Žinios

Skrydis į Helsinkį – už trijų valandų. Mūsų kelionė eina į pabaigą. Keletą tekstų dar turime, bet juos įdėsime jau valgydami šaltibarščius.

Ačiū visiems skaičiusiems. Taip pat ačiū Andriui – per šią kelionę beveik nenutrūkstamai žavėjausi jo energija, geru nusiteikimu ir optimistiniu požiūriu į visus nuotykius, kurie mus ištiko.

Buvo puiku.

Kelionė į Ayutthaya, gegužės 29 d., Tailandas

Chaiwatthanaram šventykla Ayutthayoje

Šiandien traukiniu nukeliavome į senąją Tailando sostinę ir pasigrožėjome trimis šventyklų kompleksais. Šiaip įspūdingų griuvėsių čia yra šimtai, bet buvo labai karšta ir mes visai nebuvome godūs.

Patarimas savarankiškiems keliautojams: vis dėlto verta pasiduoti tuk-tukų kerams ir imti kokį protingesnį vairuotoją valandai, dviem ar trim. Taip yra daug pigiau, nei mokėti už keliones tarp šventyklų atskirai.

1:0 jų naudai

Užvakar iš savo Katos kurorto nukeliavome į Puketo miestą pasižvalgyti po senovinę portugalų prekybinę koloniją. Čia yra jaukių gatvelių su mielais dviaukščiais namukais, parduotuvėlėmis, kurių šeimininkai negadina malonumo viso svoriu užguldami užklydusį užsienietį. Ir nešalta. Atrodė kaip plius 50, nors iš tikrųjų buvo tik kokie 38.­ Grįžti namo susiradome taksi, kurio vairuotojas neblogai kalbėjo angliškai, todėl pasisamdėme jį kitai dienai, kad nuvežtų į gibonų reabilitacijos „projektą“.

Didžioji Phuketo šventykla

Tą dieną vairuotojas Tonis puikiausiai atidirbo – atsakinėjo į mūsų klausimus, parodė vietines įdomybes, papasakojo apie parduotuvių ir vairuotojų kooperaciją (talonai degalams už atvežtus pirkėjus), pelnė pasitikėjimą ir, palaipsniui mažindamas kainą,  įkalbėjo mus keliauti į nuostabią Phi Phi ir dar kažkokią salą… Taip kitą ankstyvą rytą, neišsimiegoję, mes atsidūrėme viename iš penkių tūkstančių laivų, kurie visi kiekvieną dieną keliauja tuo pačiu maršrutu, tampydami dešimtis tūkstančių kvailų kaip mes turistų, kartkartėmis sustodami ir pranešdami „čia vieną valandą maitinsime žuvis, batono galite nusipirkti mūsų virtuvėje ir plaukiosime su kauke ir vamzdeliu, kuriuos duodame nemokamai, po to plauksime į kitą nuostabią  vietą“. Taip ir prasitąsėme nuo 8 ryto iki 5 vakaro, pigiai ir nykiai, kartu su tūkstančiais kitų po iki skausmo nutryptas salas ir pliažus. Tik tūkstančiais, nes dabar ne sezonas. Taip industrija po ilgos pertraukos mus nugalėjo. Nežinau, ar spėsime atsigriebti

Bankokas

Tuk-tukas gal ir mielas, bet rožiniai taksi - nepamirštamas vaizdas.

Ačiū tiems, kurie supranta, kaip sunku rašyti, kai kelionė visai baigiasi. Įspūdžių Tailande daug, bet visi jie „sudeginami“ mintims apie grįžimą neutralizuoti. O namo ir norisi ir ne. Dabar kasdien pasižiūriu delfi, kad pamažu įplaukčiau į lietuvišką realybę, bet užvakar persistengiau – kažkodėl nusprendžiau paskaityti, kaip žmonės komentuoja mirtiną A.Brazausko ligą ir labai nemaloniai suvokiau, kas manęs laukia po savaitės. Brr… ir dar visai nepasiilgau lietuviškos gatvių kultūros. Per šias dienas reikia sukaupti jėgų grįžimui. Labai gerai, kad Tailandas moka lepinti.

Lietus kinų kvartale.

Kelionės pradžioje Tailandas mums buvo paskutinė stotelė Azijoje, iš kurios turėjome skrydį į Londoną ir į kurį galvojome atkeliauti dieną prieš skrydį. Atrodė kad po visko, ką pamatysime per pusę metų, Tailandas bus neįdomus. Laimei, keliaudami tapome protingesni ir savaite prasitęsėme kelionę, kad turėtume daugiau laiko Siamo karalystėje. Gal čia ir daugiau turistų, užtat mažiau laukinės turizmo paslaugų industrijos, kuri labai mažina Peru ir Šiaurės Vietnamo žavesį.

Mae Nam Chao Phraya upė ir nelemtieji vandens jacintai, kažkada atvežti iš Indonezijos.

Čia kiek moki, tiek ir gauni, ir pamažu imi pasitikėti tajų šypsena. Įdomesnė Bankoke patirta apgaulė buvo tokia: prie viešbučio budintis taksistas pasisiūlė pavežti ir paaiškino, kad į mums reikalingą vietą labai dideli kamščiai, todėl jis mus nuveš į prieplauką, iš kurios mes puikiausiai nuplauksime laiveliu. Skambėjo labai protingai, tik vėliau susimąstėme – koks taksistas nemėgsta kamščių, ypač kai Bankoko taksi turi specialų tarifą už lėto važiavimo (mažiau nei 6 km/h) minutę? Gudruolis mus paliko privačioje prieplaukoje, kurioje mums pasiūlyta kaina už dvidešimt minučių plaukiojimo buvo palyginama su lėktuvo bilieto kaina. (Po kelių dienų, jau Phukete, patyrėme žavų taksi vairuotojų atvirumą – iš kelių parduotuvių jie gauna talonus už atvežtus pirkėjus, o už penkis talonus – 13 litrų degalų. Mus vežęs vairuotojas papasakojo šitą schemą ir paprašė, kad padarytume jam paslaugą ir „pažiūrėtume“ vieną parduotuvę. Sutikome, juolab, kad tajai – ne Jeruzalės palestiniečiai, nenori – neperki. Važiuojant toliau, paaiškėjo, kad yra dar viena tokia vieta. Pradėjome apeliuoti į vairuotojo sąžinę, tada jis pasiūlė ketvirtadaliu sumažinti mums kelionės kainą, mat jam tetrūko vieno talono iki penkių. Pasiaukojome dar kartą.)

Bankoko veidai I

Apskritai Bankoke šilta ir gražu. Neskaičiau šalies istorijos, bet jaučiu didžiulę pagarbą dėl to, kad Tailandas niekada nebuvo okupuotas (labai retas reiškinys Indokinijoje) ir išvengė komunizmo choleros (labai retas reiškinys Indokinijoje) .

Bankoko veidai II

Bankoke nutraukėme turistinių atrakcijų moratoriumą ir aplankėme karaliaus rūmus bei gulintį Budą.

Bankoko gulintis Buda - didžiausias mano matytas dievybės atvaizdas.

Karaliaus rūmų kampelis.

Kol kas tiek. Mes dabar Phukete, todėl kartais prisimename Palangą, tik čia nesigirdi rusiškų šliagerių.